Prieš geras 20min buvau jau atsidariusi šitą baltą lapą. Tikrai negaliu pasakyti, kaip jį eilinį kartą pakeitė FB feed‘as. Tai nusprendžiau pavadinime įsirašyt laiką. Motyvacijai prikelti, suprask.
Neseniai ant kompiuterio užsiklijavau lipduką „Dream without action is hallucination.“. Vienas iš tų atvejų, kaip ne motyvuotis reikia, o labai jau gražiai žaidžiantys žodžiai malonumą suteikia. Tai jo – nemažai haliucinacijų šiuo metu... Nu bet kas čia mane beapkaltins paskutinėse nėštumo stadijose.
Gerai, kad bent į Sirenas kažkiek spėjau. Būčiau spėjus ir daugiau, bet tai vaiko logistika, tai dar kas nors. Be to, peržvelgus programą nepasakyčiau, kad ėmiau labai spirgėti. Viskas pasirodė subtiliai solidu. Nieks nesimosavo „žymiausiais“ ar „skandalingiausiais“. Viskas sutilpo į kokybiškus, aktualius, ne masinio tipo spektaklius. Bet visgi atsargius.
Pavyzdžiui ukrainiečių Dakh Daughters „Rožės“. Charizmatiškų merginų fryk-kabaretas atrodo buvo sukurtas tobulu laiku ir tobuloje vietoje, lyg tikslinė merginų-aktyvisčių muzikinė grupė. Nenuvertinant jų nei kaip kūrėjų, atlikėjų, interpretatorių bei drąsių žmonių, visgi sukiojant laiką pirmyn ir atgal tarp 2012 m., kuomet šis projektas buvo sukurtas, ir šiandienos, kuomet jis jau keliavo ne tik po Europą, bet ir už jos ribų, matyti skirtingos perspektyvos.
Iš vienos pusės jos – drąsios ir įkvepiančios menininkės, atvirai ir aktyviai stovinčios už savo tiesą, savo žemę ir „savo jūrą“. Tačiau ar toks yra ir jų kūrinys, šiandien apaugęs ir toliau bujojančiais karinių konfliktų ir moterų teisių judėjimų kontekstais, lyg hashtagais pridedamais ant seniau įkelto post'o? Juk būtent tai atlikėjas scenoje šiandien ne tik paverčia, bet ir išlaiko aktualiomis, nors ir pasislėpusiomis po grimu ir teatrališkomis formomis. Jei pasirinktume žiūrėti šį koncertą kiek atsiriboję nuo „užteatrinės“ aplinkos, vėl ir vėl atrastume Zemfiros moteris, keliaujančias link šiandieninės savęs nuo kabareto ir retro, per liaudies motyvus, pop ir klasikos gabalėlius, iki punk ir reggae muzikos išsilaisvinimo.
Asmeniškai man, būtent antroji – punk - koncerto dalis, pažymėta kostiumų pasikeitimu į juodas tutu, užpildė pradžioje juntamą atstumą, ar vakuumą ir leido priartėti prie atlikėjų, joms imantis daugiau eksperimentinių fizinių, vokalo ir instrumentinių išraiškų. Žinoma, ir pankrokas yra žymiai artimesnis rezistencijoms nuotaikoms bei temoms.
Tad pagrindinis klausimas čia išlieka, ar „Rožių“ koncertas, kaip visuma, yra tiek politiškai aktyvus, kiek yra jį kuriančios moterys ir aplink jas susidaręs kontekstas? Vienareikšmiškai nežinau ir nepasakysiu. Žinau tik tiek, kad muzikinis vakaras su šiomis moterimis yra puikus. Ir tai pirmiausia – koncertas, kurio logika dėstoma ne literatūra, teatro taisyklių jungtimis, o kelione per muzikinius stilius, - kuo alternatyvesni ir ryškesni jie darosi, tuo arčiau skaudulių priartėjame.
Prieš pat koncertą sužinojau, jog Klaipėdos Jaunimo teatro merginų projektas „Graži ir ta kita“ buvo lygintas su Dakh Daughters. Garbė, vienok. Negaliu nei pritarti, nei nesutikti, - paviršinių bendrysčių čia esama, bet svarbesnėmis tampa kaip tik jų skirtybės. Kol jaunų lietuvių kūryboje patrauklesni išlieka atvirumo ir naivumo momentai, ukrainietės paperka profesionalumu, aktyvumu ir aštrumu, žinoma, kylančiu iš patirties. Jos piktesnės, bet argi gali jas kaltinti?
P.S.: Yra tikrai, tikrai žavu, kad šis pasirodymas vyko būtent Rusų dramos teatre. Tiesiog.
P.P.S.: pasirodo, prirašyti apie matytus spektaklius turiu daugiau, nei maniau. Tai kol kas sustoju, kad ir skaityt neprailgtų, ir numigt spėčiau. Nes FYI - 12:24 AM.
Comentarios