3:09 PM Sirenos 2018_PART II

(maždaug prieš valandą) Sumaniau parašyti antrą dalį. Atsidariau kompą. Vėl FB. Perskaičiau (VISĄ!) OK tekstą apie kritikų olimpą. Heh. Prisiminiau šitą:

Taiiiiiii „Saigonas“.

Ėjau, nusiteikusi sunkiam darbui – 3 valandas klausytis daug verkšlenančios literatūros, neva natūralistinėj aplinkoj. Likau maloniai nustebinta, kad darbas labai sunkus visgi nebuvo. Keisti man pasirodė tie, kurie sakė, kad iš šio spektaklio tikėjosi daugiau, nes perskaičius pristatymą ir kūrėjų sąrašą niekaip negalėjau įsivaizduoti kitokio rezultato. Svarbu buvo tai, jog viskas buvo įvykdyta aukščiausia kokybe.

Apie tą sąrašą. Kai pamatai, kad prie spektaklio dramaturgijos ir titrų dirba bent 5 skirtingi žmonės, o ir apdovanotas spektaklis už jo tekstą, - na, mažų mažiausiai aišku, jog keliauji į literatūrinio teatro vakarėlį. Ir nors tai – visiškai not my cup of tea, bet nuojauta patarė pabandyti. Ir buvo verta.

Saigonas_Sirenų fest. arch.

Chapter 1: The tekstas

Kas ir koks griozdiškas bebūtų, bet spektaklio tekstas iš tiesų yra vienas geriausių paskutiniu metu girdėtų/matytų dramaturginių darbų. Istorija, šokinėjanti tarp keleto tarpusavyje susijusių personažų 40 metų skirtumu, plėtojama kruopščiai, metodiškai, lėtai ir, svarbiausia, veiksmingai. Daug klasikinių struktūrų, priešpriešų, kompozicijų naudojama supinti visam didžiuliam pasakojimui: tėvai-vaikai, jaunas-senas, savas-svetimas, moteris-vyras, turtingas-vargšas, gyvas-miręs ir taip toliau.

Ir visgi šis ilgas pasakojimas – tik kruopelytė didžiulės Prancūzijos ir jos kolonizuoto Vietnamo istorijos. Būtent dėl to joje atsiduria visi „statistiniai“ ir nelabai sudedamieji, atspindintys postkolonialistinį žvilgsnį į šią dramą. Tam tikra prasme, per 3 valandas lyg ir nieko naujo neįvyksta, - tik atsimenamos senos istorijos, atvedusios visus į pradinį spektaklio tašką – vakarėlį Paryžiaus restorane „Saigonas“, kuriame, dėl skirtingų priežasčių tėvynę palikę, ar jos niekuomet neturėję, glaudžiasi visi personažai.

Ir mes pamatysime juos jaunus, senus, sužinosime, kaip kai kurie iš jų atsirado, o kiti – dingo iš esamojo pasaulio. Kaip ir mums žymiai artimesnėje žydų tautos istorijoje, įsitikinsime, kad tik nuo aplinkybių priklauso, kuris iš mūsų tam tikru momentu esame skriaudėjas, o kuris – auka. Jei tokios sąvokos dar apskritai vertos egzistuoti. Ir, žinoma, finale įsitikinsime, kad šiame pasaulyje visi likome be realios vietos, realių namų, - jie tėra mūsų vaizduotės liekana.

Svarbu, jog įspėję, kad Vietname tokios istorijos pasakojamos su grauduliu ir daugybe ašarų, kūrėjai eigoje iš mūsų to paties neprašo. Esame laisvi stebėti ir sekti geriausių detektyvų ir muilo operų stiliumi sudėtą žmonių gyvenimų pynę, kuri visiškai neprivalo mūsų graudinti, nes, kaip sako ir pati Marija Antuanetė (cituoju iš atminties): „Nenoriu, kad dėl mano skausmo, pasidarytų blogiau kitam.“ Vietnamiečiai, kitaip nei prancūzai, skausmo stengiasi nerodyti ir juo nemanipuliuoti. Klausimas tik vienas, - ar keičiasi slepiamo ir afišuojamo skausmo vertė? Tikriausiai, kad ne. Čia tinka ir mūsuose populiarus posakis, jog kiekvienam savos problemos didžiausios.

Saigonas_Sirenų fest. arch.

Chapter 2: The aplinka

Stebėtina buvo ir tai, jog 3 valandas spoksoti į praktiškai nekintantį scenovaizdį akys nepaskaudo. Lyg išpjautas realaus dydžio restorano maketas eigoje keitėsi tik šviesų ir staliukų perstatymo dėka. (Visas pavardes sudėsiu gale teksto ir dar nuorodą įdėsiu, - taupau laiką) Sukurtas itin realistiškai, prancūzų „Saigonas“ tuo pačiu ir atvirai netikras, sąlyginis, gimęs ir tarnaujantis lyg kino aikštelė. Ne tik dramaturgijos, bet ir spektaklio kontekste.

Tikslios ir gerai apgalvotos mizanscenos, judesys ir apskritai išsidėstymas erdvėje, kartu su profesionaliu apšvietimu ne tik „nesuplokština“ matomo vaizdo, bet kartais ir priverčia savoje vaizduotėje jį matyti vis kažkokį kitokį, nors ir lygiai tokį pat... Prie to, žinoma, smarkiai prisideda ir puikiai sukonstruotas dramaturginis, vidinis veiksmas, - nė viena scena čia neįvyksta veltui, nepastūmėdama istorijos į priekį, neatidengdama dar daugiau „slaptų kortų“. Net ir tie akis vis garsiau persiversti priverčiantys verkšlenimai niekuomet nevyksta vardan, sakytum, emocinio indėlio. Visi jie nuolat stumia pasakojimą pirmyn, o labai gerai parengti titrai, neleidžia paskęsti jūroje teksto. Atvirkščiai. Net nemokantys prancūzų kalbos gali spėti ir matyti, ir suprasti, apie ką eina kalba.

Chapter 3: The atlikėjai

Žinoma, jog pusę laiko net patys to nesuprasdami, žiūrovai pirmiausia jaukinasi azijiečių aktorius scenoje. Specialiai nevaidindami kitokia maniera, nelaužydami savo fizikos, režisierės Caroline Guiela Nguyen deka jie išlieka (nerandu kito žodžio) autentiški gerąja prasme. Nei profesionalai, nei aktoriai mėgėjai scenoje nekuria nei savo šaržų, nei tikslių prototipų. Vėlgi, per tam tikrus apibendrinimus ir personažų aptakumą, ryškinama konkrečių situacijų svarba bendram kontekstui.

O gal taip tik atrodo nepratusiai akiai, nes iš pradžių scenoje pasirodantys prancūzų aktoriai vis lyg perspaudžia ir tenka jaukintis jų temperamentą. Žinoma, galbūt čia suveikia toji tautų, mentaliteto, kultūros priešprieša. Tas skausmo atvirumas.

Chapter 4: The endingas, kad neišsikvėpt

Ir pabaigoje, žinoma, išsiaiškinam, kad už du gyventi negali. Negali gyventi dviejose šalyse išlikdamas tuo pačiu asmeniu. Kaip ir negali nugyventi kito žmogaus gyvenimo, jei jam nepasisekė pratęsti savojo. Tačiau visuomet gali kurti savo gyvenimą, kaip sąmoningą dalelę didžiojo gyvenimo pasakojimo ir taip įgyti jame prasmę. Galbūt. Gal toks sprendimas tinka ne visiems. Galbūt tai net nėra sprendimas, bet tokia išvada pernelyg nepykdo, kaip ir spektaklis pernelyg nepersekioja, nors galėtų reikalauti kruvinų ašarų ir betarpiško pasijungimo. Ne. Jame galėjai stebėti, analizuoti, mokytis, prisileisti ir užsibarikaduoti. Logiškai, ne jusliškai priimti kitų skausmą. Not my cup of tea teatre, kaip jau sakiau, bet profesionalumas – neginčijamas dalykas.

4:01 PM Tikiuosi spėsiu spellchecką pravaryt ir įkelt, kol vaikas nepabudo.

P.S.: Saigono pamoka – mokykitės skaityti spektaklio creditsus.

SIRENOS'18: SAIGONAS | Les Hommes Approximatifs (Prancūzija)

Teksto autoriai Caroline Guiela Nguyen ir visa kūrybinė grupė

Režisierė Caroline Guiela Nguyen

Meninė bendraautorė Claire Calvi

Scenografė Alice Duchange

Šviesos dailininkas Jérémie Papin

Kostiumų dailininkas Benjamin Moreau

Garso ir muzikos režisierius Antoine Richard

Kompozitorius Teddy Gauliat-Pitois

Vertėjai (vietnamiečių/prancūzų) Duc Duy Nguyen, Thi Thanh Thu Tô

Vaidina Dan Artus, Adeline Guillot, Thi Trúc Ly Huynh, Hoàng Son Lê, Maud Le Grevellec, Phú Hau Nguyen My Chau Nguyen thi, Pierric Plathier, Thi Thanh Thu Tô, Anh Tran Nghia, Hiep Tran Nghia

Prodiuseris Les Hommes Approximatifs

Vykdantieji prodiuseriai La Comédie de Valence, CDN Drôme-Ardèche

Koprodiuseriai Odéon théâtre de l’Europe, MC2: Grenoble, Festival d’Avignon, CDN de Normandie-Rouen, Théâtre national de Strasbourg, Centre dramatique national de Tours – Théâtre Olympia, Comédie de Reims-CDN, Théâtre National de Bretagne - Centre européen théâtral et chorégraphique, Théâtre du Beauvaisis, Scène nationale del’Oise en préfiguration, Théâtre de La Croix Rousse-Lyon

Finansinę paramą suteikė Région Auvergne-Rhône-Alpes, Conseil départemental de la Drôme, Institut français à Paris

Kiti rėmėjai Institut français du Vietnam, Université de Théâtre et de Cinéma de Hô Chi Minh-Ville and of La Chartreuse, Villeneuve lez Avignon – Centre national des écritures du spectacle

Visas aprašas: http://www.sirenos.lt/saigonas