Vis skambėjo galvoje vakar...
Sirenos pristatė Stefan Kaegi (Rimini Protokol) „Nejaukos slėnį“ arba „Uncanny Valley“ anglų kalba, kas mane vis meta ir prie Silicon Valley, o tai priminė Jordano Wolfsono robotus ir visame tame dar įsimaišė šios vasaros „Happiness“ Contempo festivalyje Kaune. Tai dabar reikia viską atraizgyti.
Kaip suprantu, pagrindinės „robotų sukilimo“ baimės ištakos slypi tame, kad žmogus bijo sąmoningos mašinos. Pats sugalvojo mašiną, pats jai teikia dirbtinį intelektą ir pats bijo. Bet sąmonės bijoma ne veltui, nes šioji yra paslaptingiausia paties žmogaus sudėtinė dalis. Arba mes įsivaizduojame, kad mūsų mintys galimos be mūsų kūno, arba matome kūną ir sąmonę kaip vienį. Tikriausiai. Nežinau, ką jūsų sąmonė sako jums.
Man robotai ir visas su jais susijęs mokslas yra ne vien apie dirbtinius žmogaus tęsinius, bet ir dar vieną norą nemirti, gyventi amžinai. Buvo laikai, kai kūrėm istorijas apie nelaimingus amžinai gyvenančius vampyrus ir taip save guodėm, dabar gi norim pažadėti, kad kūnas amžinam gyvenimui nebūtinas. Emocijos yra tai, kas mus skatina veikti, emocijos yra tai, ko mes negalime sukurti dirbtinėje gyvybėje. Mes galime užprogramuoti kompiuterį lygčiai: netektis = liūdesys, bet ji mokės tik liūdesį išreikšti, o ne jausti.
Tad kuo ne tobulas aktorius ir pagalbininkas galėtų būti kompiuteris, robotas, humanoidas? Nuo Spike Joneso filmo „Ji“ iki kultinio serialo „Black mirror“, dirbinio intelekto skverbimasis ir prisitaikymas kasdienybėje jau įsitvirtino kaip viena aktualiausių temų. Tad tolimesnis žingsnis – pačių humanoidų panaudojimas temai gvildenti toliau.
„Nejaukos slėnio“ idėja, mano žvilgsniui, artimesnė įvadinei paskaitai šia tema. Atvirai pristatomas sumanymas, dokumentiniai pasirengimo, tyrimo kadrai, nuolatinis žiūrovo būsenos kvestionavimas, - viskas sudėliota taip, jog, atrodytų, pernelyg nepamestume savęs ir nepamirštume, jog priešais mus sėdi ne gyvas žmogus. Nors, vardan jautraus potėpio, stiklinė vandens jam ir padėta.
Rašytojo Thomas Melle tekstu ir balsu jo „antrininkas“ pasakoja daugialypę istoriją, kaip įvyko jo patirties ir kūno dublikato perkėlimas į sceną. Skirtingai, nei aktorius, humanoidas neturi savo originalios patirties, negali pajausti, o tik užprogramuotai įgyvendinti emocijas, tad jis neperkelia pasakojimo į „čia“, jis jį savotiškai tęsia, dar ir dar kartą atsikartodamas jam kitaip tekančiame laike. Bet kas jam yra laikas?
Gražiu palyginimu pasakojime atsiranda Alano Turingo istorija. Mokslininko, vadinamo teorinio kompiuterių mokslo ir dirbtinio intelekto tėvu istoriją pirmą kartą išgirdau taip pat teatre, 2009 metų NOA festivalyje. Tuomet čia atlikta 2008 m. opera „Tiuringo mašina“ savo istoriją rėmė mokslininko gyvenimo istorija, o garsinį takelį kūrė derindama gyvuosius ir elektroninius balsus. Kažkaip panašiai ir dabar Melle pasitelkė Turingą žmogui ir kompiuteriui palyginti, net atvedant paralelę iki šiandienos apverstos „I‘m not a robot“ paradokso situacijos. Beje, ar žinojot, kad prakąstas obuolys, kuriuo Turingas nusižudė jį užnuodijęs, sakoma galėjo būti įkvėpimu Apple logotipui? Matot, ne tik humanoidai įrašyti įdomiais faktais apie kompiuterių mokslininkus.
Ne, ne, nekonkuruoju ir visai nesiimsiu temos „kas įdomiau“, „kas įtaigiau“: žmogus, ar kompiuteris. Melles dublikatas scenoje ne tiek įtaigus, kiek atliekantis savo įrašytą partiją, puikiai proving a point (kaip ir pavadinimo, sąvokos žaismas su posakiu „the resemblance in uncanny“). Jo įtaigumas apsistoja ties tuo pačiu tašku, kurį pabrėžia ir autoriai – nejaukumo. Būsena, kurią mes nuolat čia turime kvestionuoti ir nepamiršti yra tas momentas, kai žvelgdamas į tavęs realiai nematančias akis, pats pasijauti tarsi užprogramuotas ar išdresuotas, mat išvydęs tokią struktūrą turėtum imti jausti empatiją. Bet juk čia ne visai tas variantas, ar ne?
Humanoido pastovumas labai logiškas Melles, kalbančio apie savo psichologinius nestabilumus, situacijoje. Viešas pasirodymas jam reiškia didžiulį stresą, kurį gali lydėti jo bipolinio sutrikimo svyravimai, nors tam visai nebūtina konkreti situacija. Taip humanoidas tampa ir jo alter ego, tuo „išlaikytu“ Thomasu, kuriuo autorius galbūt norėtų būti, o tiksliau, kuris gali užtikrinti jo pasirodymo (performance) stabilumą. Ne veltui ir Turingo istorijoje jis labai jautrias sekundes skiria frazei „Juk iš esmės būti priverstam vartoti vaistus prieš savo norą nėra malonus sprendimas“ (cituoju iš atminties).
Ir čia labai ryškiai įšoka „Happiness“, matytas šią vasarą Kaune. Dries Verhoeven kūrinys – bet kokioje aplinkoje galinti išdygti instaliacija, kurios išorė primena kažką tarp tualeto, kioskelio, bet patraukia savo vaistinės iškaba. Jos viduje esanti vaistininkė-humanoidė pasakoja mums, žmonėms, kaip, siekiant laimės, chemikalais reguliuojamos emocijos. Paprasčiau tariant, kaip skirtingų tipų narkotinės medžiagos veikia mūsų smegenis, savijautą ir, matyt, sąmonę... (?) Šią instaliaciją ir Rimini Protokol spektaklį, tiksliau jų premjeros datą, skiria vos metai (2018 ir 2019), tačiau savo prigimtini, įtaigumu „Happiness“ – žymiai ryškesnė.
Tai, ką sąmoningai (!) apeina Verhoeven ir dramaturgė Hella Godee, yra tas pats nejaukumas, susiduriant su humanoidu. Galbūt dėl instaliacinės prigimties ir automatinio artumo su kūriniu, apie tai klabėti nereikia, - būnant ankštoje būdelėje šie klausimai „iššoka“ patys. Visgi kūrėjai į 20 minučių pasirodymą sutalpina ir jausminę susidūrimo su humanoidu patirtį, ir net, sakyčiau, moralinį klausimą, ar kompiuteris gali kalbėti apie žmogaus jausmus? Ir čia tai tampa žymiai jautriau dėl to, kad humanoidas vadovaujasi informacinio lapelio lygio turinio tekstais, enciklopedinėmis žiniomis, puikiai ir taikliai iliustruodamas gyvo žmogaus jausmus ir patirtį, ir kartkartėmis net fiziškai atkartoja mūsų apsvaigusius judesius. Man rodos to mes bijome labiau: bijome, kad nesame tokie unikalūs, kad mūsų negalėtų „iškoduoti“ mūsų pačių sukurtos kodų sistemos. Juk ir Dievas kūrė pagal savo atvaizdą, ar ne?
Panašius klausimus galima atrasti ir „Nejaukos slėnyje“, tačiau šiuo atveju, gana nedideliu laiko atstumu aplankiusi du darbus, vertinu jų įtaigumą ir gebėjimą suteikti žiūrovui plėsti savo suvokimo kontekstus pačiam.
Nežinau, ar labai čia turiu kokią pabaigą, neskaitant to, kad studijuodama teatrologiją, nemaniau, kad kada užsiimsiu lyginamąja humanoidų sceninių veikalų analize. Tik, kaip pradžioje užsiminiau, jei kas dar nematėt, dalinuosi ir kontraversiško JAV menininko Jordano Wolfsono 2014 m. darbu „Female figure“, pasak autoriaus atkreipiančio dėmesį į sudaiktinimo prievartą. 2019 m. šis darbas papuolė į ARTnews ir Artnet news „dešimtmetį apibūdinančių“ meno darbų sąrašus. Sunku vienareikšmiškai vertinti jo kūrinius, bet jei klabame apie nejaukumo, atpažinimo ir susitapatinimo momentus mene, Wolfsono darbai įsirėžia tikrai stipriai.
P. S. Prisipažinsiu, kad tekstą rašiau ne vien dėl prisisukusių minčių, bet ir tam, kad tikslingai nukreipčiau nerimo ir streso gaminamą energiją. Tai tik norėjau pasakyt, kad tuoj algos, nueikit, paaukokit BlueYellow ar 1k fondui. Winter is coming.