Žižekas!!! Žinojau, kad kažkur skaičiau: „Nebeegzistuojančioje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje pasakotas anekdotas apie vokietį darbininką, kuris gavo darbą Sibire; žinodamas, kad cenzūra skaitys visus jo laiškus, jis sako savo draugams: “Susitarkime: jei mano atsiųstas laiškas bus parašytas įprastu mėlynu rašalu, laiške rašoma teisybė; jei raudonu – netiesa.“ Praėjus mėnesiui, draugai gauną pirmąjį laišką, parašytą mėlynu rašalu: “Gyvenimas čia puikus: parduotuvės pilnos prekių, maisto apstu, butai didžiuliai ir gerai šildomi, kino teatruose rodomi vakarietiški filmai ir aplink daugybė gražių merginų, tik ir trokštančių užmegzti romaną; vienintelis dalykas, kurio čia neįmanoma gauti, tai raudonas rašalas.“ (Slavoj Žižek „Sveiki atvykę į tikrovės dykumą“).
Man visada labai palengvėja, kai atrandu tą „earbug“, ar tai būtų muzika, tekstas, vaizdas... Jan Fabre pasižadėjo nemeluoti dienoraščiuose – jo firminiu mėlynu BIC tušinuku parašytas tekstas visada bus tiesa, o raudonu – melas. Tik su tikru atvirumu tai neturi daug bendro – jis pats atsirenka dienoraščio ištraukas, pasakoja tik savo jaunystę apie 1980-1990 metus, - Fabre valdo mums patiekiamą turinį, ar tai būtų 24h. trunkantis spektaklis, ar valandos „eskizas“. O kad būtų dar saugiau, į sceną pats nelipa – jo mintis mums transliuoja aktorius. Jau bene 3iame „Nakties rašytojo“ perdirbime, šį kartą vykusiame Vilniuje, Lietuvos nacionalinio dramos teatro / Mariaus Ivaškevičiaus iniciatyva, tai buvo Martynas Nedzinskas.
Nedzinskas yra puikus. Bet jis toks buvo ir iki Fabres, ir bus po jo, nesvarbu, kurioje šalyje. Ne pirmas kartas, kai aktoriaus talentui įvertinti mūsų teatro didiesiems kūrėjams reikalingi už juos dar didesni meistrai. Tik negaliu apsispręsti, ar čia labiau užslopintas nepasitikėjimas savimi, ar elementarus trumparegiškumas nuo savųjų Olimpo kalnų. Bet taip – Nedzinskas puikus: tapdamas naktinio pasaulio Fabres alter ego, jis turi išnaudoti visą savo artistiškumo amplitudę, savo fizika transformuotis į Holivudo aktorius, ar įsimintiniausius jų personažus. Tai jis - Leonardo Di Caprio geriausiose scenose pas Quentiną Tarantino, tai – Jackas Nickolsonas – Jokeris, o gal net ir Nicolas Cage‘as iš bet kurio jo filmo. Ir nežinau, ar čia man vienai taip pasirodė, ar ne, bet leidžiu sau tokias nuorodas, kol Fabre naudoja visas nudrožtas (tai nereiškia, kad atskirai nemielas) melodijas: The Doors „The End“, Sinatra „My way“, Gipsy Kings „Volare“ (tik dėl „blu“, tikrai?)...
Su mėlynai apipieštu segtuvu (?) scenoje ir pasirodo aktorius. Lyg Fabres „Debesų matuotojas“, nulietas, tvarkingas, tikslus, detalus, kruopštus... iki obsesijos. 2011 m. teko apsilankyti jo parodoje „The years of the hour blue“ Vienos Kunsthistorisches muziejuje. Tarp nuolatinės didžiųjų meno istorijos pavardžių ekspozicijos įterpti skirtingų dydžių (iki pat scenos uždangai prilygstančių „paklodžių“) ir formų 1986-1990 kurti Fabres paveikslai bei objektai paliko įdomaus ir savito komentaro, išgyvenimo įspūdį. Mėlynais BIC tušinukais „tapyti“ kūriniai, su kiekvienu akimirksniu traukė akį savo gyvybe, muzikalumu ir neuroze. Knygose, rengiant savo magistro darbą, išskaitytas, spektakliuose, jų įrašuose įžiūrėtas kūrėjo nenumaldomas noras kažką taip matyto, apčiuopiamo ir fiziško privesti iki įtampos, nesuvokiamo lūžio taško, transformacijos į kažką... didingesnio. Kažką, kas gali visu savo tiesmukumu kabėti, stovėti, rodytis šalia didžiųjų meistrų. Visa tai tyvuliavo aplink Tą mėlynumą. Mėlyną, gimstančią, gyvenančią ir mirštančią valandoje tarp nakties ir ryto, kuomet tyli visi. Visi, išskyrus Fabre.
„Nakties rašytojas“ labai aiškiai brėžia tą pačią jauno menininko, trokštančio būti pripažintu (sakote, ironiškai? nemanau), liniją; kovą už išgyvenimą ir, svarbiausia, „išsirovimą“ iš aplinkos, dėl kurios jį praminė „banditu“. Tapyba savo „minčių krauju“, menas, tekantis visomis Fabres kūno išskyromis, - ar tai mane turi stebinti? Ar nuolat apkvaitusios iki dantų netekimo jo gyvenimo moterys? Kas, be didžiulio troškimo būti epicentru, lemtingąja dievybės klaida, naujojo teatro kosmoso kūrėju... Kas turėjo mane šokiruoti? Labiau paveikė ir didybės troškimą antrino lipimas nesibaigiančiais Vilniaus Universiteto laiptais, minant raudonus kilimus, iš šonų lydint istorinių įžymybių portretams. Vėl įsipaišė dar didžiųjų.
O gal tai buvo paaiškinimas? Dėliojant ribas žengiančio, tarp eilinių mirtingųjų „neįsipaišančio“ jaunuolio portretą gali nebestebinti seni „nuotykiai“ su kaltinimais vardan meno žalojant gyvūnus, tarptautinį festivalį programuojant su (beveik) išskirtinai belgų artistais ir #metoo skandalas. Taip. Dabar kalbėsim apie tai. Juk viskas, ką rašiau prieš tai tebuvo pretekstas.
Fabres kūriniai genialūs, turiningi, keičiantys suvokimą ir žvilgsnio kampą. Su tuo nesiginčijama. Jau įprasta sužinoti ir įžvelgti tai, kad išskirtiniai meno kūriniai dažnai gimsta kitokiu, nei kasdien sutinkame, mąstymu paremtose menininkų galvose. Jų matymas ir ambicijos baksteli į tai, ką praleidžia mūsų kūnas ir protas. Jų (kartais net iškreipta) asmeninė tikrovė mums atveria užslėptas pasąmonės kerteles. Todėl mes skaitome jų biografijas, domimės asmeniniu gyvenimu. Ir štai, kartais sužinome daugiau, nei tikimės.
Kaip galime žavėtis žmonių išnaudojimu, prievarta apkaltinto menininko kūryba? Kaip mes, kol dar nežinojome faktų, neskaitėme apie skandalą galėjome to nepastebėti?! Nes nesame detektyvai, nes matome tik tai, ką kūrėjai leidžia mums pamatyti. O jie juk taip pat nepristatinėja autobiografinių kūrinių iš savo prievartos aktų. O gal? Tik meninė forma neleidžia mums to pamatyti? O jei ir leidžia, negi spėsime, kaltinsime? Beprasmiška... Tikiu, jog tokį pokalbį kiekvienas su savimi per paskutiniuosius kelis metus esame turėję. Galvoję, kaip dabar žiūrėsime filmus, rekomenduosime serialus ir t.t. Bet, visgi, apie ką mes kalbame? Juk ne apie meninį kūrinį, o (dažniausiai) jų kūrybos priemones – elgesį su kitais atlikėjais.
Režisieriaus teatro kultas, kaip Holivudo prodiuserinio kino monopolis išsigimė. Tie, turėję atrinkti ir pastebėti geriausius, padėti jiems būti pastebėtiems, auginti ir tausoti esamus meno genijus tiesiog apsvaigo nuo jiems suteiktų galių. Lyg diktatoriai ėmė keisti taisykles ir kurti sau vieniems palankią terpę. Manipuliacija valdžios pozicijomis prieš bebalsius yra Metoo skandalų priežastis. Na ir nereikia nustebti, kad jų centre – moterų išnaudojimas. Kaip žemėj – taip ir danguj.
Jei su prodiuseriais viskas kaip ir aišku, - jų mes menininkais nevadinam, ne juos mes ekranuose mylim, tai režisieriai, aktoriai – visai kas kita. Jiems mes įpratome atleisti daug, mėgautis apkalbomis apie jų ekscentriškumą, nevaldomą svaiginimąsi alkoholiu, narkotikais, bet laikyti tai „norma“. Ar tiesiog nutylėti, nes... jis juk genialus menininkas. Lyg tai viską ima ir paaiškina.
Mes tiek sudievinome ir nuo savęs nutolinome (ne be žiniasklaidos pagalbos) menininkus, kaip aukštesnius, kitokius, išskirtinius, jog kažkuriuo metu buvimas genialu kūrėju tapo tuo valdžios įrankiu. Kūryba, teatras, kuriuose vienas asmuo kuria savo pasaulį neatsižvelgdamas į aplinkinių orumą ir sveikatą tapo norma. Bet, vėlgi, kiek tą įtakoti gali žiūrovas, kad ir profesionalus? Juk jį domina galutinis rezultatas, meno kūrinys, o mes kalbame apie darbo procesą. Taip, galime imti ir neiti, taip protestuodami, bet atsiras, kam nerūpės, ir kas nueis, kas nežinos, netikės. Todėl šioje situacijoje, kalbant apie teatrą, ypatingas vaidmuo tenka prodiuseriams, vadybininkams ir kuratoriams. Jie tampa etikos arbitrais. Jų balsas tampa lemiamas, jie užima pagrindinę poziciją, sprendžiant, kas laimi: meno kūrinys, ar kūrėjo biografija, o gal jos visai neatskiriamos?
Pradžiai, tiems, kas nežino, nuoroda į 2018-uosius:
Tada greitas pavyzdys apie tai, kad 2019 m. prieš Fabres kurto spektaklio rodymą Paryžiuje, teatro direktorius išsakė savo poziciją šiuo klausimu. Pasakė maždaug: „Nepagautas – ne vagis“, bet kažką pasakė. https://www.vrt.be/vrtnws/fr/2019/01/20/jan-fabre-emporte-par-la-vague-metoo-presente-un-solo-a-paris/
O čia – vertingiausia medžiaga. 2020ųjų ZEIT tekstas apie bandymą susitikti su kūrėju, jo pasikeitusį elgesį, darbo principus ir trumpą pokalbį su naujo kūrinio atlikėja, apie tai, kad Fabre nuolat pravirkdydavo ją repeticijose, bet ji dirba toliau, nes taip pratus nuo mokyklos ir studijų laikų:https://www.zeit.de/2020/14/jan-fabre-performance-kuenstler-karriere-me-too-vorwuerfe?utm_referrer=https%3A%2F%2Fwww.tellerreport.com%2F
Ir nors straipsnis nuskamba labai naiviai (visi renkamės savo toną) būtent atlikėjos pasisakymas apie nuolatinį, daugeliui mūsų gerai pažįstamą muštrą yra jo esmė. Metoo siekis nėra „po vieną išgaudyti“, šis judėjimas paprasčiausiai nori parodyti, kas nėra normalu. Kūrybiniame darbe, kaip ir bet kokiame kitame, privaloma išlaikyti ribą tarp siekio išgauti maksimalų rezultatą ir fizinės ar psichologinės prievartos. Ir aš negaliu patikėti, kad dar vis apie tai rašau, nes akivaizdu, jog daugelis vis dar nesupranta, kad mes kalbame apie sisteminį žeminimą, prasidedantį darželyje tampymais už kasų „jei muša – tai myli“, besitęsiantį vidurinėse ir aukštosiose mokyklose (čia užteks pagalvoti apie badu marinamas ir nuolat sveriamas balerinas ir jų dėstytojas su subtiliomis lazdelėmis rankose) ir tuomet, po tokios įžangos, be jokio išugdyto orumo, ateinama į išsvajotą režisieriaus teatrą. Žinoma, kad nereikia absoliutinti, bet reiktų pažiūrėti į tendencingą naują kryptį burti kūrybines komandas, bendruomenes, beveik nebesiskirstančias rolėmis, kaip naują išeitį. Ir čia vėl atsisuku į LNDT, kurie sugeba išleisti „Respublikos“ premjerą, o tada – bam, Fabre!
Būtent todėl prieš „Nakties rašytojo“ pristatymą kai kuriems teatro bendruomenės nariams (daugiausia jauniems), kilo klausimų apie Lietuvos Nacionalinio dramos teatro poziciją dėl 2018 m. Janui Fabrei pateiktų kaltinimų istorijos. Ir būtent dėl neadekvataus, puolančio atsakymo (spėju, nes iš anksto neparuošto) tono daugeliui užsidegė „raudona lemputė“. Būtent po šio LNDT komentaro prie jaunos dramaturgės post‘o (kaip tuoj suprasit skliaustuose CAPS LOCK – mano komentarai):
Lietuvos nacionalinis dramos teatras renkasi bendradarbiaujančius menininkus, kurie nevengia aštrių ir šiandieniniame kontekste (tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje) aktualių temų.(ČIA APIE JŲ GYVENIMO TEMAS, AR MENINES?) Manome, kad teatro paskirtis nėra didaktinė, siekiame atspindėti visuomenėje vykstančius procesus ir pokyčius, kurie ir pačioje visuomenėje vertinami labai įvairiai, tačiau tuo pačiu nenorime užsiimti Linčo teismais ir priešinti visuomenės tarpusavyje.(VISUOMENĖ NEPRIEŠIMANA TADA, KAI JAI SUTEIKIAMA VISA INFORMACIJA, O NE PASIRENKAMA TIK VIENA JOS PUSĖ) Šiandien taikiklyje (ŽODŽIO VARTOJIMAS SUPONUOJA GYNYBINĘ POZICIJĄ – PALAIKYMĄ MENININKUI)– į LNDT pakviestas vienas garsiausių Europos kūrėjų (IŠ KARTO METAMA GARSAUS IR VERTINAMO MENININKO KORTA), belgų menininkas Janas Fabre, kuris 2018 m. viešu laišku buvo apkaltintas savo trupės narių dėl psichologinio smurto ir seksualinio priekabiavimo.
Pastaraisiais metais LNDT buvo sukurtas ne vienas darbas (NET 2), nagrinėjęs žmogaus ir menininko prigimtį, menininko talento, sukurtų darbų ir asmeninio gyvenimo santykį. Tai nagrinėjama spektakliuose „Lokis“ (2017) ir „Sulėtintai“ (2019), taip pat buvo aptariama diskusijoje iš ciklo „Pokalbiai NE apie teatrą“ (2018), pavadintoje „Ar pasmerksime meno kūrinį?“. Joje diskutuota, kaip vertinti kūrinį menininko, kuris, kaip paaiškėja, išnaudojo kitus žmones? Ar įmanoma atskirti meno kūrinį ir jo kūrėją?
Būtent šioje diskusijoje buvo prieita prie nuomonės, kad žinant daugiau apie asmeninį kūrėjo gyvenimą, drastiškas meno kūrimo priemones, padarytas klaidas ar net nusikaltimus, turėtume jo kūrinius vertinti turėdami omenyje visą šią informaciją, o ne išbraukti tokią kūrybą iš pasaulinio konteksto.(AR DISKUSIJOS IŠVADA YRA LYGI VIEŠAI IR OFICIALIAI TEATRO SOCIALINEI POZICIJAI?) Prisimenant spektaklį „Lokis“ ir Bertrand Cantat istoriją, paklauskime savęs, ar neturėtume klausytis tokios muzikos, nes jos autorius Cantat? (ABSOLIUČIAI KITA TEMA, KARTOJU DAR: ČIA KALBAME APIE STATUSO GALIĄ, NE FIZINĘ, BE TO, ŠIS ĮVYKIS TURĖJO TEISINĘ BAIGTĮ, KITAIP, NEI DAUGUMA METOO ISTORIJŲ) Ar turime nebeskaityti Gedos poezijos, nežiūrėti Polanskio, Barto filmų? Pagaliau – o gal turime pakeisti Tautinę giesmę, nes jos autorius buvo antisemitas? (PATYS SAKOTE, KAD RENKAMĖS INDIVUDALIAI, BET MES GI KLAUSIAME APIE OFICIALIĄ POZICIJĄ)
LNDT pozicija yra ieškoti sąlyčio taškų, nenorime išskaidyti visuomenės į skirtingas stovyklas, supriešinti, nes mums rūpi harmoninga ateitis, kurioje gerbiamos visų teisės. (SĄLYČIO TAŠKŲ TARP KO? SKAIDOTE, KAI NUTYLITE. VISŲ TEISĖS GERBIAMOS TADA, KAI VISOS PUSĖS TOLYGIAI PAGARBIAI ĮTRAUKIAMOS Į POKALBĮ, AR PAMINIMOS)
Tad šia tema LNDT jau yra pasakęs nemažai. (NE. TIK ŠAIME KOMENTARE APSIMETA NEMAŽAI) O Janas Fabre spektaklyje „Nakties rašytojas“ kalbės per savo paties dienoraščius, kuriuos irgi siūlome vertinti turint omenyje faktus. (AČIŪ, TĄ IR DARAU) Visame #metoo procese labai gajus tik kraštutinių nuomonių išsakymas, nebandant suvokti, kad ne visais atvejais tiesa gali būti tik balta ar juoda. (FORMULUOTĖ SUPONUOJA NEPASITIKĖJIMĄ AUKŲ LIUDIJIMAIS, KAS, VĖLGI, GALI SUKELTI JŪSŲ TAIP NENORIMĄ SUSIPRIEŠINIMĄ) Lietuvos nacionalinis dramos teatras siekia tyrinėti pilkąsias teritorijas ir neprimesti nuomonių.(O KAS JAS PRIMETA? KOKIAS NUOMONES PRIMESTUMĖTE, PAREIŠKĘ SAVO SOCIALINĘ POZICIJĄ?) Mene susiduriama su skirtingais požiūriais ir vertybėmis.(PAMATINIŲ ŽMOGAUS ORUMO VERTYBIŲ KVESTIONAVIMAS IR PAŽEIDIMAI NĖRA TIESIOG SUSIDŪRIMAS) Kiekvienas iš mūsų individualiai sprendžia, kaip vertinti įvairias temas ir pozicijas.
Žado netekimas net nepradeda apibūdinti jausmo pirmą kartą perskaičius tokį komentarą. Iš jo darosi akivaizdu, jog LNDT nėra pasiruošęs bet kokiu būdu aptarti jautrios temos. Vietoje to yra pasirinktas paties Fabres – neigimo kelias, kartu su labai iš aukšto žvelgiančia poza. Negali sakyt, pačiam Fabrei toks kelias visai atsipirko, - belgas ir toliau gauna didžiulį valstybės finansavimą, keliauja ir dirba. Jis nebuvo paskelbtas kaltu, tačiau ir jį kaltinusieji nebuvo paskelbti melagiais. Pritrūko oficialių kaltinimų. Čia aš jau su žvake tikrai nestovėjau ir istorijos tiesos nežinau, nors įdomių komentarų iš asmeninių patirčių po ZEIT straipsniu radau. Bet tai ne tiek svarbu, kiek faktas, jog LNDT neturi pozicijos. Tik neigimą, kuris yra tolygus slėpimui. Kirba mintis, galbūt jie turi laikytis tam tikrų sutarčių nurodymų? Bet tai tik dar kartą įrodo sisteminį galių lauką.
Apie tokias temas mūsuose dar rašyti ir rašyti. Jau vien ko vertas faktas, kad po praeitų metų Sirenų spektaklio „Būk atsargi“ kai kurie kritikai ir kritikės sugebėjo pasakyti, jog šis kūrinys Lietuvai neaktualus. Tikrai? Monologas apie tai, kaip moteris kasdieną prisiima tūkstantį atsargos priemonių, kad nebūtų neteisingai suprasta, pamatyta, nužvelgta, įvertinta, nugirsta vyro ir taip „savo kaltės“ išprievartauta mums neaktualu? Kai vos prieš kelis mėnesius į ligoninę buvo paguldyta beveik iki mirties sumušta ir išprievartauti bandyta vyresniųjų klasių moksleivė, atsisakiusi lytiškai santykiauti su bendramoksliu? TIKRAI?! Ir dar: jis iki šiol nėra realiai nubaustas. O štai komentaruose žiba ereliai: „O ko ji tikėjosi, važiuodama į išleistuves?“ TIKRAI?! O ko JŪS tikitės? Paklauskit savęs, kuris vyras ryte išeidamas iš namų pažiūri, ar kelnės ne per daug aptempia jo lytinius organus, ar ne per žemas jų liemuo, ar marškinėlių iškirptė ne per gili, ar spalvos ne per daug „sluty“. Paklauskit, kada berniukus rašė į kovų menus ne tam, kad sportuotų, ar muštynėse silpnesniu nepasirodytų, o tam, kad vakare grįžtant namo galėtų apsiginti nuo prievartautojo?
„Nakties rašytojas“ nebuvo eskizas. Tai buvo premjera. „Eskizo“ reikėjo Nedzinskui, nes per labai trumpą repeticijų laiką jis dar negali vaidinti laisvai ir pilna koja. Suprantama. Bet tai galėjo būti eskizas priėmimui, atviras visų sprendimui.
Comments