Nesu tikinti. Ar bent man taip atrodo. Ir visgi gyvenime dažnai tenka įsitikinti, kad egzistuoja kažkokios karmos, ar kokie nors fengšujai, sustumiantys reikalus į vieną kišenėlę tam tikru metu. Čia su sąlyga, kad mes per daug nesistengiam ir duodam jiems laisvę.
Visai neseniai, gerus pusę metų buvau priversta išbandyti praktiškai veganišką mitybą, į kurią iki tol, pripažinsiu, žvelgiau ypatingai skeptiškai. Pasirodo, yra ten tiesos ir racijos, gal net verta būtų išbandyti ilgesniam laikui, bet ne dabar. Na, nes dabar manęs tiesiog reikalauja Marsų ir cepakų, su picos apsireiškimais...
Dar, visai iš kitos temos ir netikėtai, teko susidurti su mirtimi. Tokia, kokios maniau dar ilgai neteks... Nėra nė dienos, kai neprisiminčiau... Vis dar prasilenkiu su tavimi gatvėse, net suabejoju, sveikintis, ar ne. Ir vis savęs klausiu, bet prie ko čia aš? Gedulas – keistas dalykas, juk jis yra apie mus – gyvuosius, mūsų bandymus suprasti, susitaikyti, priimti, suvokti, panaudoti... Nes mirusiųjų jau nebėra, yra tik jų prisiminimai.
Žinau, kad nelabai aišku, apie ką šitos klejonės tai imsiu ir staigiai jas sujungsiu Angelos Wand žodžiais (iš atminties): „Esu veganė, nes noriu gyventi ir prisiminti savo mamą, verdančią liežuvį.“ Į jautrią istoriją susijungia komiški „prastos klounės“ pasakojimai apie vaikystę, rasizmą, religiją, Tinderį, gyvūnus ir paradus spektaklyje „Sužeisti gyvūnai“, rodytame Naujojo cirko savaitgalyje’18.
Niekuomet iki to vakaro nebuvau susimąsčiusi, jog klounada ir stand up‘as yra tokie artimi žanrai. Žinoma, viskas priklauso nuo to, kokiomis priemonėmis atlikėjas naudosis. Kaip jau spėjau paminėti praėjusiame tekste apie cirką, - šis žanras visuomet žavi savo nepretenzingumu ir dažnai natūraliai jungia skirtingas raiškas. Todėl valanda su A. Wand neprailgsta, - ši moteris atvira, bebaimė ir itin charizmatiška. Nuo stand up‘o komikų ji atsiriboja kitokiu fiziškumu ir savo laikysena, neleidžiančia atlikėjai susireikšminti. Juk ji – tiesiog „prasta klounė“. Iš kitos pusės, spektaklis atrodo atsiribojęs ir nuo klounados, ar bent jau tokios, kaip mes ją įsivaizduojame, kliaudamasis daugiau dramaturgija ir minties eiga, nei atskiromis situacijomis (reveranso čia nusipelnė bendraautorius, aktorius ir režisierius S. Rappaport).
Nors pati Wand, ar jos kuriama moteris, scenoje pasirodo lyg vaikščiojantis slapstick komedijos personažas, jos istorijose visuomet atsiranda vietos dramatiškumui ir liūdesiui. Praėjus kuriam laikui po spektaklio, supranti, jog dėl to paties mes vertiname Charlie Chapliną, kurį dažniau renkamės vadinti aktoriumi, - ne klounu.
Bet kuriuo atveju, Wand savo valandoje atsirenka aštriausias temas, kalbėdama apie rasizmą, religiją, homofobiją, feminizmą, priekabiavimą, technologijų įtaką mūsų ir mūsų augintinių gyvenimuose... ir dar daugiau, ji tampa kiekvienam artimu žmogumi. Ji imasi to, ką savo darbe labai vertino ir pabrėždavo legendinis komikas George Carlin‘as, - dalykų, kurie mus vienija. Ir tą ji daro kelis kartus.
Pirmiausia, po rūbą atiduodama savo „ištaigingą“ klounišką kostiumą, taip likdama stovėti priešais mus žymiai paprastesne, atpažįstama kasdienė moterimi. O pabaigoje supranti, jog visas jos klouniškas „nevykėliškumas“ yra ir mūsų visų žmogiški suklupimai. Anokia čia naujiena, bet smagu, kai iki gerai žinomos tiesos tave nuveda nejučiomis.
Tiesa, norėtųsi, jog atlikėjos pasirinktos medžiagos, istorijos kartais jungtųsi nuosekliau, ar atvirkščiai – būtų apsispręsta šokinėti neprisirišant prie jokios linijos. Tą minėti norisi tik dėl to, jog visgi sunku būtų objektyviai vertinti šį pasirodymą, kuris pats bėgioja ir slapstosi nuo/tarp dviejų žanrų, iki galo nenusprendęs, kaip juos sujungs.
Bet dėl to tik labiau laimi Angelos šiluma ir tie fengšujai, sujungiantys viską žmogiškajame lygmenyje. Kai ji papasakoja apie savo neįtikėtiną mamą, namuose virdavusią tradicinį liežuvį, atskleisdama jos mirties priežastį – Alzhaimerio ligą, nuo kurios, pasirodo, kaip prevencijos, galima imtis veganiškos mitybos principų... Visa tai gali pasirodyti arba labai paviršutiniška, arba gali paliesti. Staiga vienas sakinys, mintis gali atsakyti tūkstančius klausimų.
Gedulas gali tapti išgyvenimu. Pasirinkus reikiamą kampą. Tik niekas nepažada, jog tai mus pavers šventaisiais. Visi mes esame nusidėjėliai, visi mes esame prasti dievo klounai. Na ir kas?
Comments