Kai esi nėščia ar šiaip susilauki vaikų, žinoma, daug kas pasikeičia. Bet labiausiai pasikeičia kitų žmonių požiūris į tave. Graudžiai juokingi atrodo kai kurių bandymai ignoruoti „naujoves“, arba bandyti kalbėti neaišku kokiomis, neva neutraliomis temomis. Taip pokalbiai tampa tuščiais ir/arba nejaukiais. O po jų, aišku, seka vis retėjantys susitikimai dėl išsiskiriančių interesų. Nėr čia viskas taip liūdna, negalvokit, nes tuo metu tu tikrai turi ką veikti. Beeeet už tai kaip džiugina, kai tave visą pilvotą pakviečia į transo ir oro baliono vakarėlį!
Senokai pradėjau matyti „Dvigubos vaivorykštės ir tornado“ anonsus. Vis maniau, kad jau nebenusiridensiu, ar suabejodavau kiek iš tiesų veiksmo pareikalaus šis performansas. Todėl labai nudžiugau, kai sulaukiau kvietimo iš projektą kartu su LŠIC atgabenusios Gintarės Masteikaitės. Pasitikėdama ja, patikėjau, kad ir aš dar galiu nueit pasitūsint.
Ir buvo tikrai smagu. Juodoji Menų spaustuvės salė, nuklota oro balionu. DJ ir pritemdytų šviesų kuriama atmosfera, mažas bariukas, žalias lazeris. Susirinkę sėdi, gurkšnoja ir laukia, kad bus. O tada ateina jie – pasiblizginę reivo nykštukai juodais triko ir smailiomis kepurėlėmis, kurios tuoj pat pavirs paukščių snapais, pakelsiančiais mus į orą, kuriame pakibs ir transo balionas.
Ilgai stebėję baliono modifikacijas, nustumti į salės kraštus, žiūrovai finale atsiduria pačiame balione, kur užgimsta vakarėlis. Post-apokaliptinis, sako kūrėjai, bet argi ne visi geri vakarėliai tokie? Atsimenat tuos vaizdus iš dj setų, kur viso vakaro metu į salę yra vis įpurškiama muilo burbulų? Tai čia juos keičia oras. Paradoksaliai visi sulendame į didžiulės medžiagos gabalą tam, kad iš naujo pasidžiaugtume „gaiviu“ oro gūsiu, kuris vis turi kartotis tam, kad kaip ir mūsų plaučiai, balionas nesubliūkštų. Ir kiek toli nuskrisi čia priklausys tik nuo tavęs.
Ir viskas, kas toliau vyko – nežinau. Visgi esu nėščioji, kuriai per greitai darosi karšta. Bet spėjau ir pajudėti, ir pasišypsoti, ir pasidžiaugti, kad po ilgo laiko 5adienio vakarą ir aš pasišokau. Ir limonado išgėriau (ačiū, Jonai). Niekas taip smarkiai iš tiesų nepasikeitė, tik tie išretėję susitikimai teikia dar daugiau gerų emocijų.
P.S.: negaliu čia nepridėt dainos, kuri mūsų namuose skamba jau gal dvi savaites, nes prie šitos laisvos temos kažkaip prsiminiau
Comments