Kažkada seniai su kolega teko būti HAU teatre Berlyne, tada smagiai sužiūrėjom Gob Squad „Western Society“. Buvo visokeriopai puiki patirtis. Jau eilę metų girdėti Marinos Davydovos pavardė, o jos skaityti darbai visuomet žavi įžvalga. Todėl, kai tik mano pasaulėlyje šie du dalykai susijungė, žinojau, kad privalau TAI pamatyti: „Amžinoji Rusija“ atkeliavo į Vilnių... Bet kas galėjo pagalvoti, kad prie to prisijungs ir mano mylimas „Twin Peaksas“?!
Žodžiu, visas aprašymas spektaklio temų ir idėjos čia: https://www.facebook.com/events/2246893478860356/
O esmė?
Balandžio 12-14 dienomis, Menų spaustuvėje prasivėrė vartai į, na, ne Black Lodge, bet, sakykime, Red One. Juk visi žinome, kad tokie dalykai vyksta tik sutapus keliems sudėtingiems ir svarbiems komponentams. Šiuo atveju, M. Davydovai kartu su Vera Martynov (scenografija, vaizdo projekcijos) ir Vladimiru Ranevu (muzika) pavyko Vakarų pasauliui papasakoti nuoširdžią jų šalies istoriją, o gal greičiau, bėdą. Bet aš, kaip visad, užbėgu už akių.
Žodžiu, ateini, atsisėdi ir nušvinta raudonieji vartai-durys į „Amžinąją Rusiją“. Kas tai? Iki neįmanomo atpažįstamos juodai baltos grindys, raudonu velvetu muštos sienos, Venera, fotelis, nerišlūs garsai ir nerimo nuojauta... Taip , taip, TAS kambarys. Tik jis nėra tuščias, - jį užpildo ilgas stalas, manekenai, plakatai, portretų siena, ikonų kampelis ir t.t. Davydovos koncepcijoje Amžinoji Rusija tampa blogio centru, o visi iš jo trumpam išvedantys keliai – utopijomis.
Na, o blogis, per amžių amžius išlieka nepajudinamas ir laimi, keičiasi tik jo išvaizda. Taip, kaip glaustai galima nupasakoti kelių šimtų metų Rusijos valdžios istoriją, taip paprastai, keičiant atitinkamo laikmečio plakatus ir portretus ant sienų, gali „keistis“ Rusija. Taip, kaip tai vyko ir vyksta iki šiol. Sostas šio stalo gale vis viena išlieka, tik carų porcelianą šiandien atstoja dūmos mikrofonai.
Įdomu ir gražu tai, kaip visą šalies istoriją sugebama taikliai nupasakoti, kalbant tik apie teigiamus jos momentus, - kelis akimirksnius laisvės, šioje „vieno vado“ žemėje. Viena vertus apima jausmas, jog kūrėjai stengiasi parodyti, kad jų šalis yra ne tik... na, tai, kaip ją visi mato. Kita vertus, akivaizdu, jog vilčių pakeisti ką nors čia jau nebėra, nes viskas, kas gero įvyksta Rusijoje, be išimties gauna negatyvų atsaką. O gal tik man taip pasirodė... bet visgi nejauki ta „Amžinoji“, kad ir kiek pokštų joje paslėpsi.
O, beje, po šalies valdymo ir politikos tema, žinoma, yra ir kitas – menininko temos sluoksnis. Juk rėžimas, diktatūra ir kitos „patogios“ valdžios formos yra nenumaldomai susijusios su laisvo meno priespauda ir meno liaudžiai, miesčioniui propagavimu. Kaip sako kūrėjai, jo Rusijoje iki šiandien be galo daug. Savaime suprantama, - juk ir vadas ten iki šiol kaip caras, juk apie tai ir pasakojimas... Baisiau atrodo, kai nieks nemirkteli, kuomet apie meną liaudžiai kalbama 2019 Lietuvos valdžioje.
Vos įėjus pirmą kartą į Amžinąją Rusiją, prisiminiau apsilankymą viename istorinių Maskvos teatrų, kuriame taip pat kabėjo visų nusipelniusiųjų portretai, stovėjo skulptūros (o gal taip aš atsimenu ten susirinkusius žmones) ir buvo be galo, be galo nejauku. Taip yra ir čia, taip yra ir Lyncho sukurtame kitos realybės kambaryje. Čia viskas atpažįstama ir žinoma, galbūt dėl to ir gąsdina. Žinoma, atpažįstame ir žinome mes, lietuviai ir Rytų europiečiai bendrai, kiek kitaip, nei kiti. Galbūt net per daug dalykų stebint atrodo savaime suprantami. Gal esu pernelyg bejausmė? Neeee... Aš tik ne tokia jauna, suprantu ir kalbu rusiškai, mokykloje neblogai mokiausi istoriją, o po pamokų daug laiko praleidau su seneliu prie rusiškos televizijos.
Būtent pagal geriausias rusiškos TV dokumentikos pasakojimo tradicijas nufilmuotas pirmosios utopijos video. Jame istoriją dėstyti „rusiškai“ įrengtoje Twin Peakso vidurinės mokyklos klasėje ima S. Chonishvilis. Jo kalba persipina su kreivo patefono „skambesiu“ ir vis įsiterpiančiomis eilėmis. Pirmoji utopija, mano galva, kaip ir pirmoji Amžinoji, atrodo pakankamos tam, kad suprastum kūrėjų intencijas. Ypatingai šios utopijos pasakojimas, kuriame yra tekstas apie tai, jog iš esmės liaudies nėra.
Tai tikrai nėra tikslus tekstas, bet toks, kokį aš išgirdau, supratau ir tuo pačiu momentu pritaikiau Lietuvai ir daugeliui kitų šalių. Dauguma, ta liaudis, - ji nėra nei veiksni, nei išmintinga. Dėl to ji ir yra masė. Ir dažniausiai mėgsta būti valdoma griežtos rankos, tikriausiai vis manydama, jog ji ją labiau gina nuo „kito“, nei apriboja ją pačią. Taip pat, kaip taisyklė, ši masė renkasi šokinėti tarp kraštutinumų ir skambesnių pažadų. Dėl to Davydovos instaliacijoje nėra gyvų aktorių. Čia užtenka mūsų – neveiksnios masės, kurią eilinį kartą moko istorijos ir kuri, iš esmės, neturi pasirinkimo laisvės. Tik viską prablaško faktas, jog šį kartą tai – tikras teatras. Tik tikra iliuzija.
Kaip ir antrosios utopijos minkštos grindys, gąsdinančiai panašios į žemes. Tamsioje salėje, vos kartais „pravedamais“ prožektoriais, lyg motociklo lempa apšviestos Twin Peakso šalikėlės naktį... O ant jų – suplėšyti plakatai, o gal, tiksliau, meno kūriniai. Ir gal ne žemės, o sudegintos knygos, paveikslai, o gal visgi ir kapinės... Juk čia mums pasakojama trumpa ir žiauri Rusijos avangardo istorija, kurios kiekvieno veikėjo pabaiga, išskirtinai smurtinė.
Trečioji utopija trumpiausia. Čia, lyg iš įkalčių dėžės ištrauktoje Lauros Palmer video juostoje - nerūpestingas jaunimo laisvalaikis, virstantis nuogalių judėjimu. Paskutinioji – seksualinė revoliucija. Jai skirtame video galima išvysti ne vieną rusų menininką. Jis savotiškai virsta pačių „Amžinosios Rusijos“ kūrėjų manifestu. Šauksmu prieš dar vieną, bene stipriausią valdžią Rusijoje – bažnyčią. Yra liaudis, yra politika, ir yra ne visad tyliai pilkas bažnytinis kardinolas. Taip dėliojamas ir filmas, antrinantis visai dvilypumo koncepcijai: nufilmuoti laisvi nuogaliai neslepiant „užklijuojami“ ant Rusijos vaizdų. Jie joje nėra natūralūs, „nelimpa“, niekada ir nelipo. Kaip ir laisvė, kurios žingsniams, sekant faktus, kas kartą priešprieša iššoka nauji draudimai.
Na, ir, žinoma, pabaigoje dar kartą grįžtame į Amžinąją Rusiją, arba Putinlandą, kur visi iki tol buvę vadai, carai, diktatoriai, tėra įkvėpimas, žaidimas, palyginus su Jo valdžia. O gal tai visad ir buvo jis, raudonajame kambaryje laukęs savo materializacijos realybėje, todėl niekuomet ir nesensantis.
Kaip sako balsas pabaigoje, yra tik vienas kelias iš „Amžinosios Rusijos“, o kaip nurodo instaliacija jis – avarinis, nes visas utopijas juosia Georgijaus juostos. Tad koks atsakymas? Vakarai? Emigracija? Matyt. Bet, palikdamas raudonąjį kambarį ir grįždamas per vartus atgal, niekuomet nežinai, kuriuose „realybės“ metuose atsidursi ir kokį pasaulį pamatysi. Galbūt vakariečiui tas pasaulis iš tiesų bus pasikeitęs. Man – nelabai. Galbūt labiau dar kartą įrodyta, kad matau pasaulį adekvačiai, ar bent panašiai, kaip kiti mąstantys žmonės. Kas reiškia, kad esu toje „išdidžioje“, mąstančioje mažumoje. Nors joje ir liūdna. Būtent liūdesio daugiausiai justi Davydovos darbe, nors jį ir bando persmelkti kartais ir ne itin vykęs humoras.
Galiu tik pritarti, jog ‚Amžinoji Rusija“ – konstruktyvus, tvarkingas ir gudrus darbas, puikiai limpantis prie bet kokių kada nors skaitytų Davydovos minčių tiek apie teatrą, tiek apie politiką. Nuo pat pradžių žinojau, jog nesiimsiu atpasakoti istorijos ir analizuoti jos faktų, - tą kiekvienas galime padaryti namie prie kompiuterio. Man čia įdomus žmogus ir žmogiškumas, kurio, kaip jau sakiau, nebelieka. O lieka tik linksėti galva, sakant, jog kažkas turi išsakyti/išlaikyti tikrąją istoriją nepamirštą. Tik nerimą kelia mintis, kad niekas nebenori imtis keisti ateities.
Comments