Turiu prastą (?) savybę, - dažnai negaliu nutylėti, o kartais iš viso pastebiu norinti diskusijoje tarti paskutinį žodį. Paraleliai manau, kad esu kukli. Tai sėkmingai bounc‘inu tarp šitų dviejų dalykų: pasakau, ką galvoju, nes tverti nebegaliu, tada sėdžiu ir mąstau, ar tikrai gerai padariau. Ta proga, NU UŽMUŠK negaliu palikt ramybėj „Žuvėdros (remix)“.
Jau pasirodė ne vienas tekstas, visi, kam reikėjo, matė, tai nepasakosiu iš naujo, kad Gediminas Rimeika ėmėsi TOS „Žuvėdros“, ją dekonstravo ir vaidino pas jį vaikai. Ir niekas nevaidino Čechovo, - jis buvo panaudotas tam, kad subendrintų visus iki Ninų ir Treplevų, norinčių kurti, daryti savo, siekti ir ieškoti (naujų (gyvenimo) formų). Tuo pat metu, pjesė, tradiciškai pasirenkama pradedantiems aktoriams pristatyti, šį kartą pristatė naują režisierių ir kūrybinę komandą.
Ne kartą recenzuojant tai pat jau buvo paminėta, jog prie šio spektaklio dirbo gausios pajėgos: režisierius Gediminas Rimeika, dramaturgas Matas Vildžius, kompozitorė Agnė Matulevičiūtė, choreografė Greta Grinevičiūtė, scenografas Vladas Suncovas, kostiumų dailininkė Sandra Vasilevskaitė, šviesų dailininkas Julius Kuršis, dizainerė Dovilė Šidlauskaitė, prodiuserė Rusnė Kregždaitė.
Buvo net stebėtasi, kad gausus būrys dirbo prie tokios trumpos trukmės darbo.
Pagal TAI mes šiais laikais vertinam, kokio dydžio indėlio yra vertas darbas?
O man niekaip iš galvos neišlipo mintis, kad tokios gausios kūrybinės komandos po truputį taps mūsų kasdienybe. Dabar tokios komandos tapatinamos su didžiulio formato darbais, mat jie tam, visų pirma, turi finansavimą, bet manau, kad toks detalus sričių pasiskirstymas yra susijęs tiek su režisieriaus pozicijos kitimu, tiek ir su jaunesniosios kartos mąstymu bei realybe. Komandinis darbas, kūryba gausiose grupėse, darbų ir pozicijų detalumas, o kartu ir persipynimas tampa fragmentiškos, iš paskubomis praswipe‘intų instagramo nuotraukų sudarytos realybės atitikmeniu.
Iš vienos pusės tai gali pasirodyti lyg atsakomybės vengimas, - nebėra vienintelio autoriaus. Tačiau galbūt tai daugiau signalizuoja apie susitelkimą į kūrybą, kaip procesą, kiek sumažinant spaudimą išgauti tą nepakartojamą galutinį rezultatą, kuris šiandien vis viena bus kažkieno kopija, atkartojimas ar remixas. Rezultatas lygiai taip pat tampa tęstiniu ir kintančiu projektu. Galbūt tai yra meno (šiuo atveju – teatro) būdas pasiekti tą šiandienos gyvenimo stilių, ritmą, kuriame darbas yra tavo gyvenimo būdas 24/7 ir tai nebereiškia sėdėjimo prie vyno taurės ir nerealizuojamų diskusijų. Kūrėjas yra nuolatiniame procese, bet ne tik filosofiškai (kaip visuomet lyg ir buvo), bet ir faktiškai , - jis visada turi kelis „atidarytus“ projektus, prišokimais prie jų dirba, lyg mėtosi, tačiau jo akyse viskas talpinasi į vientisą, skirtingose vietose pritagintą info feed‘ą.
Bet juk reikia nepamiršti, jog tai – ne pati jauniausia karta. Tai – karta, kuri šiandien jau mąsto apie kitus vaikus, būtent dabar žengiančius į paauglystę. Yra gyvenime metas, kai entuziastingai užstoji būtent jaunus paauglius, sakai, kad jiems reikia duoti tiek laisvės, kiek jie nori, kad jie jau ganėtinai savarankiški ir protingi. (Po to arba susilauki savo vaikų ir praeina, arba gyveni toliau sau laimingas ir laisvę deklaruodamas.) Maždaug taip aš įsivaizduoju Gedimino stimulą imtis „Žuvėdros“ su vaikais. Gal klystu, na, bet kuriuo atveju, nenusiviliu.
Stebint Barborą Babickaitę, Adolfą Baranskį, Miroslava Bobiną, Agniją Lysovskytę, Vytį Norvaišą, Adeliją Popovaitę ir Mantę Žymantaitę, aš pamačiau ir šiandienos paauglius, ir drąsius žmones, ir aktorius. Svarbiausia tai, kad visa kūrybinė komanda sugebėjo sudaryti sąlygas jaunimui jaustis patogiai, kalbant apie jiems šiandien ypatingai svarbius dalykus, tuo pačiu metu viską įvelkant į žymiai didesnį kontekstą.
Nepamirškime ir ką reiškia sąvoka „remix“. Remiksuodami menininkai tampa laisvi sukurti tiek labai nuo originalo nutolusį, tiek ir dar atpažįstamą kūrinį. Visgi finale taip pasirodo naujas, savarankiškas darbas. Nuo nauja ši „Žuvėdra“? Joje atsakoma į porą klausimų, atrandama naujų sąsajų, užduodama naujų mįslių, tik visame tame pritrūksta rišlumo.
Pirmiausia, esu iš tų, kurie neleistų vaikų į sceną, bet šį kartą labai pikta nebuvo. Supratau, kad vaikai scenoje visuomet atrodo „ne taip“ ne tik dėl to, kad dar nemoka meluoti (vaidinti),o dėl to, kad suaugusieji jiems nurodinėja, kaip vaidinti...vaikus. Vietoje to, šiame remixe, vaikams buvo leista rinktis savo temas, pasakojimus ir juos pristatyti, kas leido jiems vaidinti ne save, ar kitus, o situacijas. Žinoma, neišvengta ir tų klaidų, kaip kad scena, kur vaikai klausia, bet neklauso suaugusiųjų. Galvojau, kad man vienai nesuveikė, nes pernelyg gerai žinau šitas situacijas, labai jau viskas arti, kaip sako. Beeeet skaičiau, kad ir jauniems, bevaikiams kritikams pernelyg nuspėjama buvo. Ir net nežinau, ar tai turėjo didelę vertę spektaklyje, kuriame pasipriešinimo, saviraiškos ir individualumo temos ir taip yra neabejotinai ryškios.
Dar atsakoma į klausimą, o ką, jei Treplevas būtų radęs tą naują formą? Jei tai būtų jo paties šokis? Jį nušautų kiti. Nes. Todėl. Gal todėl, kad negalima. Nežinau, bet galvoje gimė graži paralelė, kurią būtų galima pavystyti.
Prie atsakytų klausimų pridėčiau taiklią vizualiąją ir garsinę spektaklio dalį. Scenografas ir šviesų dailininkas puikiai sugebėjo sukuri mini Billie Eilish klipo sceną, permiksuodami ją su įsivaizduojamos mokyklos fojė arba naktiniu klubu. Kaip ir jaunimo dievaitės muzika, „Žuvėdros“ atmosfera kartais glumina, kai supranti, jog iš tiesų visą laiką stebime suaugusiųjų kolorite veikiančius vaikus. Jei anksčiau stebėjomės, kokie iš tiesų jauni buvo pvz Šekspyro Romeo ir Džuljeta, iš esmės šiandien grįžtame prie jaunų suaugusių. Kai 12 metų merginos Youtube veda make-up tutorialus, o vyrukai FB kelia savo „raumens“ foto... Niekaip kitaip nepavadinsi. Šiandien 15-a lytiškai vėl tampa labai subrendusiu amžiumi. Gaila, kad psichologiškai branda nusikelia iki 25-erių...
Kodėl iš karto apie lytiškumą? Nes būtent juo yra užkoduota didžioji dalis jaunimui patinkančios muzikos, šokių ir t.t. O ir amžius toks, kai norėdamas to ar ne, atrandi šitą savo kūno ir vidinio žvėriškumo dalį. Amžius, kada berniukai mergaitėms nebe fui ir vice versa. Amžius, kai Nina ir Treplevas makes sense.
Bet spektaklyje to nėra, čia viskas dar tik prasideda, dar tik ten nuves. Todėl ir smagu, kai tie vaikai pasirodo drąsūs ir sąmoningi, - imi tikėtis, kad viskas bus gerai. O, tiesa, kaip ten su ta ateitim, ir kuo kas bus? Visi bus, kuo norės, arba kuo gausis, svarbu, kad mes leistume, o po to priimtume. Svarbu nustoti vaikui programuoti, nuo mažens ieškoti JŲ kelio, prisidengiant visais „gabumų vystymais“ ir pan. Ne be reikalo tie vaikai taip greitai užauga ir klausosi kad ir jiems kurtos, bet suaugusio skambesio muzikos. Būreliai, darželiai – vunderkindų mokyklėlės... Į vaikus privaloma žvelgti, kaip į unikalius žmones, žinoma, bet tai nereiškia, jog reikia, numačius jų ateitį, juos iš karto matyti tais būsimais suaugusiais. Grąžinkit jiems vaikystę. Leiskit jiems būti tais, kuo jie nori. Leiskite jiems klysti ir ieškoti tų formų patiems. Net jei finale jie atras, kad viskas jau yra... atrasta. Toks tad tas gyvenimo ratas. Matyt.
Bet čia gal aš nuplaukiau, gal asmeninis kontekstas „užnešė“. Kažkur tarp šviesų, vaizdo, Billie muzikos ir „Žuvėdrų“ trupinių. O gal ir ne.
Prie ko prisikabinti? Yra, yra. Labiausiai, matyt, prie to, kad dramaturgija buvo pernelyg paaukota atskiroms ir fragmentiškoms vaikų istorijoms ir interesams. Pasakojimo dėlionė lyg ir aiški, iš skiaučių, dalių sudaryta, finale man pačiai mintis kaip ir susidėliojo... bet tos skiautės vis viena pernelyg toli viena nuo kitos. Viso spektaklio metu nepaliko jausmas, kad tarp jų atsiveria mažytės prarajos, kurias dar tikrai būtų galima užpildyti ir išpildyti, o vaikų mono pasakojimams suteikti daugiau tūrio, galbūt pajungiant papildomą techninę, vizualinę ar garsinę medžiagas. Juk tuo pat metu muzikinės dalys buvo itin patrauklios ir įtraukiančios. Na ir negaliu pamiršti to, kad kartais ausį rėžė neapsisprendimas tarp gatvės, kalbamosios ir norminės kalbos skirtybių viename sakinyje.
O tiems, kas nerimauja, kad toks jaunas aktorius jau „metasi“ režisuoti... Aš tikiu, kad tai – vėlgi dabartinės kartos bruožas, tapti ne tik nuolat, bet ir universaliai kuriančiu menininku. Manau, kad Gediminui tikrai nenusibodo pačiam būti scenoje, tik labai patraukė ten, kur jau buvo įmerktos kojos. Yra įpročiai, kurių gyvenime neišmuši. Tad jei darbas su skirtingų sričių kūrėjais scenoje ir užkulisiuose yra tai, kas jaunam menininkui padeda išlaikyti norą išlikti tokioje sudėtingoje sferoje, - valio.
Gražiausia spektaklio atmosfera
Comments