...o įkvėpimas pastarosiomis dienomis aplanko itin dažnai. SVEIKI!!! (privalau tuojau pat įdėti gif‘ą, ir jų bus daug...)
Jau kelias dienas mąsčiau rašyti tekstą, arba įkalbėti mintis, nes jų vis daugėjo. Matyt, organizmas pagaliau atsistatinėdamas leidžia gaivintis ir smegenims. Arba tiesiog turėjau kelias dienas daugiau laiko paskaityti knygai, facebooko feed‘ui ir net recenzijoms. Ir ką jūs manot? Gi iš karto turiu ką pasakyti! Kaip „netikėta“. Mhm.
Žinoma, rašymą šiais laikais pristabdo visi, kas netingi, bet dėl to tikriausiai tik labiau kristalizuojasi mintys ir išlieka tik verčiausios idėjos. Kad ir ši, išnarpliota šįryt vedžiojant šunį.
Vakar teko perskaityti Vaido Jauniškio tekstą apie KJT „Graži ir ta galinga“ koncertą. Pasirodymo aš nemačiau, bet skaitant man pasirodė, jog daugeliu atveju autorius gali būti teisus. Teisus, kalbėdamas apie spektaklį. Na, bet buvo tekste ir kita dalis.
Mėgstantis ironizuoti, mano gerbiamas kaimynas iš kitos gatvės pusės (čia rimtai, net tekstą šitą sugalvojau parašyt, vedžiodama šunį + - po jo langais), gražiai užsilipo ant grėblio ir net ne ant to, kur planavo. Mat tekstą jis pradėjo nuo papurkštavimo ir pasijuokimo iš to, kad jis kaip vyras, juk šiais laikais vis tiek bus „sudegintas ant laužo, kaip ragana“ už bet kokią nuomonę apie moterišką moterų kūrinį apie moteris. Dabar privalau pacituoti Pulicerio premijos laureatą, poną Kendricką... bet gal Vaidas jo nežino... hmm... na, tiems, kas supras, metu linką: https://www.youtube.com/watch?v=tvTRZJ-4EyI
O sušvelninus:
Nagi, nereikia taip savęs sureikšminti. Deginami, persekiojami, žudomi tie, kurių bijoma, kurie yra nekenčiami už jų kitoniškumą ar sėkmę... O juk pats recenzentas supranta ir rašo tekstą iš vidutinio amžiaus baltojo vyro – bene labiausiai privilegijuoto mūsų visuomenės sutvėrimo – pozicijos. Juk saugu. Jei nesi nieko prisidirbęs. Ir tai, pasirodo ir yra jo bėda, stebint grynai moterišką reginį: jis per daug vyras, per stiprus, pernelyg teisingo (ar jokio ) tikėjimo, pernelyg plačių pažiūrų, pernelyg hetero ir casual. Vajetau.
Bet aš nenoriu tyčiotis, nenoriu menkinti, tiesiog apverčiau vos vieną autoriaus sakinį išvirkščia puse, taip, kaip jis manėsi darantis rašydamas įžangą ir bandydamas iš karto apsistatyti siena: žinau, kad moterims vis blogai, kad jos puls atgal, tai palyginsiu jas su inkvizicija, kuri gi joms yra iki šiandien aktualus istorinis faktas, su kuriuo jos kasdien tapatinasi (...not...), ir taip išlipsiu sausas, nes bet kas, kas atrašys, taps kaltu.
Bet iš tiesu tai, ką visa Vaido įžanga ir paskutinis sakinys padarė, tai atstūmė. Atstūmė nuo bet kokio noro keliauti kartu su autoriumi, sekant jo mintis, nes jas jis pradėjo stereotipais. Visos moterys piktos ir visi vyrai bus užpulti. Ir, ŽINOMA, kad iš tiesų autorius taip nemąsto 100 proc, tačiau aštrus humoras turi būti meistriškai išrašytas tam, kad nenuskambėtų įžeidžiančiai (autoriui labai siūlyčiau pasižiūrėti puikius Daniel Sloss stand-up‘us ta tema). O ir kuklumas, jau mano minėtas, praverstų. Visa tai bendrai sudėjus vadiname etika, kurios dažniausiai kritikos tekstuose ir pasigenda kūrėjai, o ją radę nuoširdžiai ima dėkoti (čia šiuo metu puikiai reiškiasi Aušros Kaminskaitės tekstai 😊).
Na, o šiame kontekste galima ir prie autoriaus teksto pavadinimo prieiti: „Striptizas už moterų teises“, - dabar tai jau tikrai nuskamba žeminančiai, ar ne? Net jei tokios intencijos ir nebuvo...
[NEMELUOJU, šiuo metu kaip tik matau pro langą, kaip Vaidas eina kita gatvės puse :D]
Bet kuriuo atveju, norėjau pasakyti tik tai, kad šį kartą autorius visiškai ne vietoje susireikšmino, mat, kaip jau minėjau, jo mintys apie spektaklį, su kuriomis galima sutikti, ar ne, buvo užgožtos bandymu save apsaugoti nuo įsivaizduojamo puolimo. Galbūt, galbūt tokias nuotaikas sukėlė merginų pasirodymas, bet čia mes vėl grįžtame prie stereotipizavimo: jei aplojo čia, aplos ir kitur. Gaila, kai viskas sukasi tam uždaram rate.
<...>
Eck, dingo parakėlis po priverstinės pauzės.
Už tai prisiminiau kitą recenzijos atvejį, kuomet galbūt buvo pabijota paminėti feministinę liniją apskritai. Šiais laikais galiu sau leisti skaityti ne tik kad ne profesinę, bet ir tiesiog smalsumą žadinančią pop literatūrą. Ta proga per kokią savaitę suvalgiau Michelle Obama memuarus lietuvių kalba. Smagu, kad bestseleriai šiais laikais pas mus atkeliauja akimirksniu ir liūdna, kad verčiant iš anglų kalbos lieka vis daugiau šios kalbos skonio ir tiesiogiai verčiamų posakių, nei ieškoma adekvačių vertinių. Well, but who am I to judge?
Bet kuriuo atveju, knyga parašyta taip, kad būtų mistika, jei ji nebūtų tapusi bestseleriu. Ir visiškai nenuostabu, kad joje svarbiausia linija, šalia juodaodžių gyvenimo Amerikoje ir buvimo geru visam pasauliui, tampa begalinis jaunimo ir moterų drąsinimas būti savimi ir siekti daugiau. Būtent jaunimo ir moterų, nes M. Obama judėjimais, skirtais vaikų gerovei ir merginų lavinimui, išgarsėjo prezidentienės laikotarpiu. Akivaizdu ir tai, kad visų pirma moterys, o labiausiai – motinos – yra tikslinė šios knygos auditorija. Ir nenuostabu, ir nereikia to slėpti. Tačiau recenzijoje tai nebuvo paminėta, o iš pasirinktų knygos akcentų net susidarė įspūdis, kad toks pasirinkimas buvo sąmoningas, lyg apsisaugant. Lyg nenorint likti neteisiu, ar įklimpti į pasiteisinimus.
Ir čia šioje vietoja galima tik antrinti V. Jauniškio įžvalgai, jog šiandien reikalingas dialogas. Na, bet jam sukurti reikia kiekvienam nustoti aplink save statyti sienas... visur tos sienos...hah. Matyt jau užteks, nes čia istorija be galo...
Comments