Mokykloje turėjome klasioką. Truputį kitokį, nors iš esmės kaip ir nelabai. Aiškiausiai, kuo jis skyrėsi, tai tuo, kad (kaip tai įvardindavo mokytojai) mokėsi pagal „modifikuotą programą“. Iki šios dienos nežinau, kokie jos kriterijai, o kuo daugiau apie tai galvoju, atrodo, kad gal realių jų ir nebuvo. Jam tiesiog buvo leidžiama daugiau kartų suklysti ir vis tiek kartu su mumis būti perkeltam į vyresnes klases. Lygiai taip pat iki šios dienos aš nežinau, kaip vadinasi tai, dėl ko jis buvo Kitoks. Niekas mums neaiškino. Mes tiesiog turėjome tokį Klasioką. Ir tai nebuvo nei gerai, nei blogai, - taip tiesiog buvo ir mes tiesiog buvome. Ir, koks sutapimas, iki pat šių metų, aš maniau, kad jei ne kiekviena klasė, tai bent kiekviena mokyklos laida, turėjo ir turi po Klasioką.
Pasirodo ne.
Per paskutinius metus ne kartą teko skaityti, matyti, ar atsidurti situacijose, kuriose žmonės vis susinepatogindavo kalbėdami apie matytus meno kūrinius su Dauno sindromą turinčiais atlikėjais, arba atvirkščiai – pasakodavo savo teigiamas kūrybines patirtis. O dar, pavyzdžiui, darželyje teko stebėti, kaip tėvai klausia, ar jų vaikų grupėje bus specialių poreikių vaikų („ne, mes ne dėl to, kad būtume prieš...“), ar nuvykus į svečius klausytis istorijos, kaip nustačius vaikui autizmą, staiga kelis metus su juo puikiausiai dirbusios auklėtojos pareiškė, jog jis jų įstaigos lankyti nebegali, mat jos nėra apmokytos dirbti su autistais.
Bet kuriuo atveju, kaip ir daugelis kitų dalykų, susilaukus savo vaikų, integracijos tema naujai atsisuko prieš mane, jau vien dėl to, kad privertė iš naujo permąstyti visas jos stadijas. Ir vienintelis momentas, kuris man nušvito visiškai naujai buvo tai, kad gi, blem, tikrai, ne kiekvienas turėjo Klasioką. Ir nesvarbu, koks tiksliai sindromas, ar sutrikimas, ar dar kito pavadinimo dalykas jam buvo nustatytas. Žmonės pas mus vis dar auga patirdami labai nedaug įvairovės, o ir gatvėse, kaip taikliai pastebėjo kolegė, matyti daugiausiai 20-40 metų „modeliai“.
Ir aš tikrai neimsiu sakyti, kokia aš čia šitoj situacijoj puiki ir išprususi, atvira ir t.t. Ne, aš visuomet pasimetu susidurdama su kitokiu (fizine ar psichine prasme) žmogumi, tik skirtumas yra tas, kad suprantu, jog tai – mano bėda, kuri išnyks po kelių minučių bendravimo. Iš esmės, kaip ir su daugeliu nepažįstamų žmonių, nes, dievaži, aš niekada nežinau, nuo ko pradėti pokalbį... Už tai su malonumu vasarą stebėjau savo dukrą, kuriai kitos mergaitės Dauno sindromas absoliučiai netrukdė, net liko nepastebėtas, bandant kaip nors prisiliesti prie jos stebuklingo sintezatoriaus.
Už tai Dariaus Gumausko „Mongolija“ man tapo maloniu atodūsiu. Maloniu, nes Lietuvoje sutikti gerą, nepaviršutinišką ir nepamokomąjį, o tiesiog socialiai aktualų ir net aktyvų teatrą – daugiau, nei retenybė. Dažnai kritikams, ar kitiems teatro stebėtojams kyla klausimas, kodėl aktoriai ima režisuoti. Tik ne šiuo atveju. Net nežinau, ar labai reikia to žodžio „režisierius“, bet gerąja prasme, - D. Gumauskas be jokios pretenzijos, paprasčiausiai ramiai dėlioja savo pasaulį ir pasaulėvaizdį, o jam savo patirtimis OKT studijoje antrina aktorius Andrius Alešiūnas.
Vyrai pasakoja paprastas gyvenimo istorijas, kurias išskirtinėmis paverčia visuomenės žvilgsnis ir jo atšiaurumas. Ir tai, ką tiksliausio, ir, mano galva, teisingiausio, jie pagauna savo konstrukcijoje, - tai būdas atskirti veiksmą nuo veikiančiojo. Ištraukti tą „kitokį“ elgesį ir jį atlikti „sveikam“ ir tik vėliau suteikti kontekstą, kuriame šie veiksmai įgauna kitokią formą. Ir tada tu gali savęs klausti: ar ji tikrai tokia kitokia?
O gražiausia mintis, pagavusi spektaklyje ir po jo, buvo apie tai, jog kažkodėl sunkiai į gyvenimą silpnesnius integruojame šiandien. Juk anksčiau taip pat gimdavo kitokie vaikai, jie augdavo su visais, ir niekam nebūdavo nepatogu, niekam netrukdydavo. Gal kiek ir romantizuotai, iš tų literatūros klasikų, bet juk buvo tie kaimo, kad ir kvaileliais vadinti, bet mylėti žmonės. Kažkuriuo metu mus užvaldė tobulos jaunystės, vienodos, atpažįstamos estetikos kultas, pareikalavęs bei toliau reikalaujantis aukų. Tačiau jos nematomos. Ir tai yra jų bausmė. Tik ar galima bausti už tai, kad nepažįsti?
Sunku ir sudėtinga kalbėti, bet „Mongolijoje“ labai gera klausytis ir kartu išgyventi tai, kas svarbu ne tik jos autoriams, bet turėtų kasdien rūpėti kiekvienam.
P.S. Po spektaklio feisbuke susiradau savo klasioką. Jis beveik nepasikeitęs. Vis dar klauso tos pačios muzikos (visuomet jį atsimenu su walkmanu rankoje). Kažkaip nudžiugau.
Comments