Viskas prasidėjo nuo eilinio piaro plano. Ir eilinio mąstymo, su kuo ir apie ką padaryti interviu. Tada aš pasakiau Daliai: žinai, noriu ir reiktų mum pradėt daryt kitokio formato interviu, kaip britų spauda daro, pvz. Man norėjosi kažko gyvesnio, aktyvesnio iš klausiančiojo pozicijos, ne vien tik klausimo – atsakymo vakarėlio, kurį vėliau skaitydamas matai, kurioj vietoj nelabai buvo klausytasi atsakymo ir užduotas kitas klausimas nė per kur nesisieja su bendra pokalbio mintimi. Kartais ir pačiam klausimai būna nebeįdomūs, nes jau 1000 karų tokias istorijas girdėjai, betgi čia tu, kuris pažįsti tą žmogų, o jį reikia pristatyti.... Betgi galima viską padaryti tikrai įdomiai... Žodžiu, man trūko gyvybės, visad žavėjusios tuose ilguose interviu, kuriuose nuolat jauti rašančiojo balsą ir įspūdžius apie žmogų. Interviu, iš tiesų tampantys žmogaus portretu...
Sutrumpinus visą šitą „man atrodė“, „aš norėjau“, - iki šiandien stengiuosi tuos interviu daryti įdomesnius. Sunku, tiesa, nes dalis lieka pristatomaisiais dėl laiko stokos, o kai kuriuos būnu priversta karpyti, nes atsisakoma dėti „paklodes“ į spaudą. Žinoma, būna ir perliukų, kurie išlieka nepaleisti. Bet svarbiausia, kas nutiko per tą pokalbį, buvo tai, kad išsiaiškinom, jog abi žiauriai mėgstam žurnalus, ir ne „Žmones“, net ne „Laimą“, „Officiel“ ar dar ką nors. Tik tada aš dar nežinojau, kad tokios spaudos yra tiek daug ir tokios skirtingos, nes mane kitokie žurnalistikos formatai pasiekdavo tik internetu.
Bet ji yra. Ji yra žurnalų, didelių, mažų, spalvotų, sulankstomų, kilograminių ir dvilapių (etc., etc.) formatu. Kitose šalyse jie prieinami specialiuose žurnalų parduotuvėse - „knygynuose“, kur atėjęs gali vartyti ir skaityti ištraukas, kaip knygų, nes tų spaudinių vertė yra beveik tokia pati. Bet... nuo ko pradėti? Aš vis sielodavausi, kad neturiu realaus hobio, nes darbas yra ir mano hobi ir tada tipo reik ir žurnalus tik apie teatrą skaityti?! Tai va, ir supratus, kad tai, ko man reikia yra realu, vis buvo neaišku, nuo ko pradėti, nes gi jokia tema, manęs taip nekabina, kaip kitiems, tarkime, įdomi gamta, paukščiai, - jie skaito specialius žurnalus tomis temomis...
Iš pradžių žurnalus gavau iš pačios Dalios, kuri suplojus katučių, kad pagaliau turi sąjungininkę šitam reikale, atrinko kelis iš savo kilograminės kolekcijos. Ir tai jau buvo šis tas: Gentlewoman, Fantastic Man, Kinfolk, Vanity Fair, 032c, Riposte... Tai dabar aš jau žinau, kad šie jau yra praktiškai tapę mainstream‘iniais. O man gi reik kuo giliau į mišką...
Ir tadaaaam. Kai Dalia Londone darė interviu su vienu iš žurnalų parduotuvių savininkų, jis paminėjo stackmagazines.com (susidomėjusiems sekti: @stackmagazines) ir jų prenumeratą, kurią užsisakęs kas mėnesį gauni NIEKADANEŽINAIKĄ. Aaaa, oooo. Mhm. Iš pradžių gali pasirodyti baisu ir keista, nes tu realiai prenumeruoji katę maiše. Bet... suspurdėjo širdis. Garsiai pasisakiau, ir taip taip, garsiai pasakyti nori būna išsipildo 😊 Vėlgi čia iššoko Dalia, padovanojo tą prenumeratą ir jau antri metai, kartą į mėnesį aš savo pašto dėžėj randu vis naują rudą voką iš Londono, su laišku nuo Steve‘o, pristatančiu naujai atrinktą, dažnai vos 500 ar 1000 egz tiražu leidžiamą žurnalą. O kartais tai net būna pats pirmasis jo numeris...
Ir taip aš skaitau poezijos, kūrybinio rašymo žurnalus. Leidinius apie muziką, migraciją, psichologiją, politiką, tenisą, maistą ir... džiaugsmą! Iš nė vienas iš jų nėra nė puslapiu panašus į jokį mūsų spaudos kioske esantį žurnalą. Nebent nuostabiai, konceptualiai atsinaujinusį „Nemuną“, kurio redakciją gerbiu ir palaikau, nes tai – vienintelis lietuviškas mano vis dar (vėl) perkamas žurnalas, turintis temą, istoriją, tikslą ir įvairialypiškumą ir... Kokybę. Ar tai būtų S. Baltakio tekstai apie nepriklausomą kiną (galvoj net ataidi jo balsas iš paskaitų ta pačia tema akademijoj), ar trumpi, vos poros pastraipų - būtent tiek, kiek reikia - įvadai su menininko pristatymais, toliau leidžiantys ramiai vienam peržvelgti žurnale pateikiamus kūrinius... Labai, labai smagu.
Žodžiu, grįžtant, svarbu suprasti, kad net būdamas apie maistą, mano gautas žurnalas neturės turinyje receptų, tekstų apie „naudingiausias daržoves“ ir pan. Ne. Toks žurnalas, kaip „Mold“ bus visai kitoks. Numeris, kurį gavau aš, buvo skirtas maisto ateičiai, per įrankius, todėl jame dėmesys buvo sutelktas tiek į maisto istoriją, tiek ir madą. Pavyzdžiui, tekstais apie kuriamus naujus įrankius maisto skanavimui, kurie kuo tiksliau atkartotų valgymą rankomis, tokį pirminį žmonijai. Ir tai – tik viena kryptis, menininkai domisi, mąsto, kaip atrodys futuristiniai įrankiai, o šalia dovanoja savo mėgstamiausių valgomajam skirtų kėdžių eskizus. Ir visa tai aprašoma lengvai ir gaiviai.
Meniškesnis pavyzdys tiems, kam maistas atrodo pernelyg banalu – Francis Ford Coppolos leidžiamas „Zoetrope“. Jame spausdinami scenarijai, istorijos, - autoriniai grožinės literatūros kūriniai, atrenkami numerio redaktoriaus, ir kiek suprantu, žurnalo kūrėjai organizuoja daug daugiau literatūrinių įvykių, puikus žurnalo aprašas čia: https://www.stackmagazines.com/the-magazines/zoetrope/. Plius, numerį visuomet iliustruoja specialiai kurti profesionalūs foto siužetai.
Kas dar... YUCA – puikus konceptas. Šio žurnalo numerio tema konstruojama iš pačios temos ir jos alibi. Tarkime, mano skaitytas numeris buvo apie architektūrą ir migraciją. Jame, pavyzdžiui, buvo straipsnis apie miestą Vokietijoje įsikūrusi dauboje, suformuotoje seniai seniai nukritusio meteorito. Dėl to šio miesto struktūra yra apvali ir beveik visa jo architektūra remiasi būtent meteorito akmeniu... Žinoma, jei gerai prisimenu, čia tuo pačiu buvo ir reportažas iš pabėgėlių palapinių. Kitoks, ir svarbiausia PLATUS žvilgsnis į temas mane žavi šiuose leidiniuose. Jie, beje, visi turi ir internetines svetaines, kur yra pasiekiami jų straipsniai, nes nieks čia nesvaigsta, kad popierius nugalės www. Šių žurnalų autoriai visų pirma pasitelkia popieriuje spausdintą žodį, kaip atsakomybę, - juk čia išspausdinto žodžio niekas neištrins, nepataisys, kol kažkas „nespėjo perskaityti“. Be to, internetą jie naudoja kaip pagrindinį savo sklaidos įrankį. Jau nekalbant apie tai, kad internetinis žurnalo variantas gali būti visiškai kitoks, nei spausdintas.
Ai, beje, maždaug į šią temą! Be galo smagu buvo pabandyti audio žurnalą The Exposed, kurio popierinė dalis skirta tik iliustracijoms ir nuorodoms į audio ir video failus jų svetainėje. Visai kitokia patirtis. Ir nors ne visų straipsnių turinys įtraukė, bet kai kurių net neįsivaizduočiau kitokiame formate.
Na ir vienas paskutinių skaitytų - Perdiz, skirtas aprašyti, fiksuoti ir dalintis tuo, kas žmones daro laimingais. Ha. Manau, kad iš esmės visi žurnalai turėtų būti ir yra skirti tam, tik kiekvienam iš mūsų laimė slypi vis kitame objekte. Tuoj įkelsiu nufotografavus jų įžanginį žodį – viskas bus aišku.
Iš esmės, po pertraukos, atsivertus tokį žurnalą, aš labai aiškiai supratau, kodėl mane šitai taip veža, 1. Patys žurnalai tapo mano hobiu. Ha. 2. Bendrystė su autoriumi, kuris rašo apie tau galbūt pačią neįdomiausią sritį, man patvirtino, kad ne tiek svarbu apie ką, bet kaip tu kalbi (taaiiiip, tai LABAI taikytina teatrui) 3. Finale prisipažinau sau, kad nėra blogai, kad manęs nedomina kiekvieno paukščio, ar muzikos grupės pavadinimas, nes man įdomiausi yra žmonės ir jų istorijos. O tokie nišiniai, arba vadinami indie, žurnalai man padeda tuos žmones atrasti. Kaip pvz atradau Mre. Soeur rūbų ir aksesuarų liniją per Riposte žurnalą, jau kelis kart pirkau ir seku pačią kūrėją Instagrame. Taip, po kruopelyte dėliojuosi savo privačių obsesijų pilną gyvenimėlį, kuris mane vis dažniau įkvepia būtent tekstams 😊 Gera, kai žinai, kad pasaulyje yra daug žmonių, turinčių keistų užsiėmimų ir traukos taškų, be galo smagu, kai jie nusprendžia tuo įdomiai pasidalinti, taip praplėsdami ne vieną akiratį.
SVARBIAUSIA, kad šitie dalykai mane paskatino permąstyti mano pačios rašymą ir suteikė jam daugiau tikslingumo ir, žinoma, įkvėpimo. O kur dar sukauptos žinios! Kad ir apie tai, jog sovietų laikais vinilus ant rentgeno nuotraukų perkopijuodavo... (Cabinet)
Galbūt niekada neparašysiu knygos, netapsiu didžia autore, bet rašymas, kaip minties raiškos įrankis man be galo patinka. Manau, labiausiai dėl to, kad rašant tavęs niekas nepertraukia taip, kaip kalbant. Oi, kaip nekenčiu... O jei ir nutrūksta beskaitydami – jau vėlu, nes mano mintys jau išsakytos, jos jau ore, jau čia, įspaustos ir man jau ramiau.
P.S.: Spoiler alert tiems, kas skaito iki galo! Kitas tekstas turėtų savotiškai pratęsti šį ir kalbėti apie tai, kodėl pas mus teatralai dažnai skaito tik recenzijas, taip marindami bet kokią kitą teatrinę literatūrą ir jos stilius. Reiks susikaupti kažkaip. Tai gali užtrukt... :D
Comments