Nes pasakas būdami vaikais girdime daugybę kartų. Jų istorijos sukurtos vaikui mokytis, gauti įrankius pasauliui suvokti ir jame naviguoti. Pasakos iš vienos pusės kuria archetipus, ar stereotipus, iš kitos pusės – atvaizduoja kasdienybėje esančius. Kodėl staiga kai kurie turi problemų su pvz. Snieguole? Na, pirmiausiai tai visai ne staiga. Asmeniškai man tai užtruko maždaug 20 metų ir 1 dukrą.
Disnėjaus pasakų knygas gavau ne anksčiau nei 1994 ar 1995, kai jos buvo išleistos lietuvių kalba. Jau tada man labiau patiko Pokahonta, nei Snieguolė. Žvelgdama atgal suprantu, kad panašiu metu atsiradusios merginų muzikos grupės ir visokie „girls rule“ šūksniai, man padėjo bręsti kiek kitaip. Žinoma, tai vyko visiškai nesąmoningai, ir žinoma, kad mano užsispyrusi ir vadovauti mėgstanti prigimtis čia turėjo lemiamų veiksnių. Ir vis dėlto, kodėl šiandien vis daugėja pasisakymų apie tai, kad „senos geros“ pasakos visai nėra geros? Ir kodėl tą sako vis jaunesnės moterys ir merginos? Nes jau seniai prasidėjęs feminizmo judėjimas duoda savo vaisius, - prieš mus už lygias teises kovojusių moterų įdirbis leidžia jaunesnėms kartoms vis anksčiau pajusti laisvę būti savimi ir sąmoningai žvelgti į aplinką, atmetant senas klišes, kaip taisykles.
Žodis „feminizmas“ nemalonus ir norit jau pradėt putotis? Nereikia. Aš pati dar prieš gerus 5 metus sakiau, kad feminizmas ne man, ir kam jis apskritai. Ir iš esmės neklydau, tiesiog nesupratau, kad tai, kaip aš iš tiesų matau pasaulį ir yra feministinis žvilgsnis, o tai, kas buvo „ne man“ – ekstremalios formos, medijų pritemptos prie „normos“. Bet kuriuo atveju, man, gimusiai 1988 m., vos prieš kelis metus, peržvelgus savo patirtį, tapo aišku, kodėl vienoje ar kitoje situacijoje man buvo pasakyta „ne“. Visuomet galvojau, kad dėl jauno amžiaus. Na, kai sueina 30, supranti, kad tas variantas atpuola. Atsiranda kiti dėsningumai ir patirtys, kurios praeities juostelę prasuka visai kitaip.
Ir dar ką supratau susilaukusi vaikų, - tai, kaip ilgai aš keliavau iki laisvės būti tuo, kuo esu. Ir čia be fanfarų, reveal parties ir pan. Tiesiog, kai tau virš 30, tu turi vyrą, butą, vaikus, šunį, paskolą, darbą... Nu tau tiesiog vienodai pasidaro, ką galvoja kiti. Ir tada pamatai, kiek iš tų „pareigų“ kažkaip ypatingai atrodyti kitiems buvo absoliučiai netikros ir nevertingos. Man pasisekė, kad esu užsispyrusi ir man pasisekė, kad laiku sutikau žmogų, kuris mane supranta, man atleidžia ir visą mūsų gyvenimą dalinasi lygiai per pusę, ar kalbam apie finansus, laiką su vaikais, kai kitas dirba, ar bet kokias kitas pareigas. Amen.
Tai kodėl Snieguolė? Nes kai šiandien kažkas nustemba, kad žmonės turi problemų su tokiom pasakom (na, nes iš esmės ši pasaka nusako tam tikrų istorijų tipažą kultūroje), manęs iš vienos pusės nestebina, bet dar kartą galvoj prakračius visus „kodėl?“, suprantu, kad liūdina faktas, jog dar labai daug vertybiškai keistų dalykų mūsų netrikdo. Ar tikrai esat skaitę Snieguolę?
Gimsta mergaitė geroj šeimoj. Princesė. Mama miršta, tėvas paliūdi, bet veda iš naujo. Toliau apie tėvą nebegirdėsim praktiškai. Atrodo, kad atsiranda pamotė ir jis nunyksta, ji ima viršų, tėvas negina dukros (ne pirmas kartas pasakose), ir Snieguolė lieka plauti savo pačios pilies. Ir ji nieko neklausia, tiesiog klusniai daro, kas liepta, nes yra gera, ir LABAI graži. Tai čia, kaip supratot, esminės vertybės. Prisiminkit, kad pasaka skirta jauniems vaikams, ypatingai mergaitėms, kurios šiuo metu (dažnai) išgyvena labai aktyvų tapatinimosi su moteriškumu momentą, todėl Snieguolė yra vienintelis jų tapatinimo objektas. Snieguolė yra herojė. Nors, kaip pamatysim toliau, jai neleidžiama ne tai kad už save pastovėti, bet net ir priimti nė vieno realaus sprendimo.
Tai toliau. Pamotė bujoja. Priešpastatoma kita labai graži, bet pikta, bloga, valdinga moteris. Visai ne pavyzdys. Ji žino, ko nori, ir to siekia. Siaubas. Nesakau, kad pamotė yra gera, bet vardinu, kurios esminės savybės jai priskiriamos. Beje, kitas dalykas, nėra daugiau jokių moteriškų personažų pasakoje. Gera mergaitė ir pikta ragana. Taip, labai natūraliai ir nesudėtingai, įdiegiamas susipriešinusių moterų paveikslas. Labai patogus jų „gelbėtojams“. Anyway.
Pamotė pamato Snieguole su princu. Iš kur anas atsirado? Nežinia, laisvas sau vaikščiojo, dykinėjo, nieko plaut jam nereikėjo, labai gražią merginą pamatė, vaikšto pas ją kasdien. Gal ir abu myli, kas žino, jauni. Pamotei pavydas, nusprendžia slapta užlenkt podukrą. Pasamdo vyrą medžioklį, bla bla bla. Anam pagailo mergaitės (oi, koks geras), ir jis jai pasakė bėgti. Pasakė. Jis jai prieš tai papasakojo, ką jam liepė padaryt. Tai ana net bėgt nebandė. Nu gal ir logiška, jis ginklą turi, nu bet vis tiek, tik jam leidus, leidosi bėgti. O jau kai miške pargriuvo verkt, nes kur ji viena dabar dėsis.. atsiuntė jai gamta gyvūnėlius. Nes geras mergaites gyvūnėliai globoja, nes mergaitė gera, ją prižiūrės motina gamta, ir šiaip mergaitėm gamta, daržas ir ūkis tinka.
Tai su tuo ūkiu, - ją atveda (ne pati randa) į namelį gyvūnai. Ta pamato namelį, ir pirmu taikymu viską sutvarko. Nes tikrai visos normalios moterys taip daro, jos ateina į tavo gyvenimą ir negali susilaikyti nenuvaliusios dulkių. Nes gi kitų skills‘ų neturi, nes čia esmė: būti gera ir tvarkyti namus, tada rasi išsigelbėjimą, nes kurgi tu viena pasidėsi?
Tai nykštukam aišku, kad faina. Paniurna pradžioj, suprask, kaip „visi vyrai“, kad nauja tvarka, bet po to sako: „leidžiam tau gyventi ir davai tu čia tvarkyk“. Tai mergaitei su daddy issues (beje, KODĖL jis jos dar neieško? Jis KARALIUS for fck sake...) ir nuolat siekiančiai būti gerai, nes tuomet gaus visų pritarimą, aha, puiki tolimesnio gyvenimo istorija. BET čia nykštukai ją palieka vieną. O NE. Vėl bėda, ateina pamotė pakeitus išvaizdą, Snieguolė priima vienintelį tikrai pačios sprendimą – priimti senutės dovaną – ir yra nunuodijama. Va, matai, liko viena, nieks neprižiūrėjo, nesuprato, kas vyksta, ir dabar, matyt, numirs. Siaubas.
Tai fast forward, paguldo ją į stiklinį karstą, kad visi miško žvėrys matytų jos grožį (vertybė). Creepy AF. Ir tada atjoja vėl iš neaišku kur, suprask, princas, net nesu įsitikinus, ar tas pats, kur pradžioj buvo, pamato, pasako: „Kokia ji graži“ (nes jei būsi graži tave pamatys ir pagalvos, kad tau verta leist gyvent, verta tave gelbėt) ir pabučiuoja. Tai va atėjom iki to momento, kuris kai kam išskirtinai kliūva. Bet ne bučinys atskirai, o visas iki tol ėjęs pasakojimas, šį gestą paverčia dar vienu Snieguolės „neįgalumu“. Jai ir taip visą pasaką niekas neleido nieko rinktis, visi sprendė už ją, stumdė jos likimą, ir vienintelį pasirinką įdėjo tam, kad parodytų, jog būdama viena ji negali išgyventi. Ir tada, kai jai jau koma, atsiunčia vyrą, kuris ją gali išgelbėt tik intymiai suartėdamas. Tai va jums ir bėda.
Full picture: nedaryk nieko, tiesiog būk visiems gera, tvarkinga, maloni ir tada visi aplink sudėlios tau gyvenimą, nes kai bandai pati – ojojoj, kaip nesigauna. O jau kai būsi mirties patale tave vyras pamylės, ir atgaivins. Perdedu, nors gal ir ne, bet blogesnė yra ta kita pusė, kurioje atsiduria berniukai, nes jie save gali tapatinti su daug įvairių personažų ir visi jie yra nulemiantys Jos likimą, kuri gi nuolat princo laukia, daugiau nieko kito nedaro. Anas netyčia iš kažkur atjojęs jau yra didvyris ir eina bučiuoti. Jo bučinys ją išgelbės. Suprantat, kad tas vertinamas „galantiškumas“ iš esmės gimsta iš to, kad tikima, jog moteris pati nieko negali ir ji laukia pagalbos, ir gali net pati nežinoti, kaip jai jos reikia. Negi mieganti Snieguolė tuo metu žino/nežino, sutinka/nesutinka? Už ją padaromas sprendimas. Todėl ir sakau, kad gal būtų užtekę į ranką pabučiuot, o tada jau leist jai prigalvot, ar nori į lūpas? Bet ką čia – gi jai spręst nesiseka.
Tai va jums ir bėdelės. Ir ne, tai nėra „tiesiog pasaka“ ar „tik pasakos logika“, nes pradėjau pasakojimą nuo to, kad pasakos sukuria arba įtvirtina stereotipus. Tą pačią pasaką vaikas gali klausytis prieš miegą pusę metų. Ir tuo metu jis yra jūsų balta drobė, ant kurios galima nutapyti bet ką, bent jau bet kokį pagrindą. Ir man buvo nutapytas vienoks pagrindas, o gyvenime toliau darant savus sprendimus, vis nesisekė suprasti, ko čia ta tapybos technika ir spalvos nedera? Jei galime rinktis, kokį pagrindą padėti, nenorėčiau dėti tokio, kurį vėliau reikia per ilgus vakarus ir naktis lupti lauk.
Ar aš savo dukrai skaičiau Snieguolę? Taip. Radau savo knygas močiutės bute. Parsinešiau su nostalgija. Sėdom skaityti. Ir po tiek metų atsivertus, istoriją pamačiau visiškai kitaip. Supratau, kas per klodai buvo patiesti vaikystėj, kurie taip trukdė ir kuriuos taip ilgai reikėjo tempti lauk. Ir tikrai jie visi nebuvo ištempti, dabar tiesiog apie juos žinau, ir galiu su jais padiskutuoti. Todėl iš esmės trinti nesiūlau, cancel culture man taip pat kelia klausimų. Bet faktu lieka tai, kad vyrų sukurtos kultūros produktai ilgai maitino neadekvatų moters paveikslą, kuris mus tildė, priešino viena prieš kitą ir dabar tai keičiasi.
Ar žinot, kodėl tiek daug mergaičių žavisi Elza ir Ana? Kaip kažkada buvusi mergaitė, galiu tik pripažinti, kad ir aš būčiau sužavėta merginų, kurios ne tik protingos, (vis dar) gražios, gabios priimti visus svarbius sprendimus, turi nuostabią palaikymo komandą, bet ir yra SKIRTINGOS. Man žaviausias jų momentas yra tas, jog jos abi atranda savo gyvenimus, net jei vienai tai reiškia būti vienai, o kitai – su vyru. Tai yra lygiaverčiai likimai.
Ką daryti su Snieguole? Jei manęs prašo, aš ją paskaitau, tik daugelyje vietų, kur sako „būk su manim“, aš sakau „būkime kartu“. Baby steps.
Comments