Sąžiningai, jau buvau pradėjusi galvoti, kad labai suklydau neparašiusi teksto iš karto po spektaklio. Atrodė, kad pirminio pykčio, susinervinimo ir netgi nevilties reikėjo tam, kad apimčiau viską, kas vyko mano galvoje stebint Oskaro Koršunovo „Otelą“. Bet viskas gerai – per tą laiką įvyko kiti spektakliai, kitos recenzijos, gyvi pokalbiai su Sirenų festivalio užsienio svečiais, kurie tiek nuramino, tiek ir dar kartą įtikino, kiek meno suvokimas yra susijęs su menininko galios pozicija.
Sunku suprasti, nuo ko pradėti, kai atrodo, kad teks aiškintis temas nuo pat „pasaulio sukūrimo“. Nors gal tai – tik pirmasis įspūdis. Bet kuriuo atveju, reikia suvokti faktą, kad Koršunovas Lietuvos ir Europos teatre jau senokai yra kokybės ženklas, vardas – žymė ir dalis savarankiškos teatro istorijos. Aš pati studijų metu ne tai, kad rašinėlius apie jo pasirinktus spektaklius rašiau, bet ištisus tiriamuosius darbus, jo spektaklių pavyzdžiais rėmiau bakalauro ir magistro darbo temas. Lietuvoje nėra nė vieno kritiko, kuris nemokėtų bent trijų OK pastatymų mintinai, o nukeliavus į bet kurią Europos šalį, ar Rusiją, su visais teatralais rasi vieną (tikrai daugiau) bendrą matytą OK spektaklį. Tai yra pelnytas OK ir OKT mastelis.
Tad įsivaizduokite, kaip suglumsti, kai atėjęs pažiūrėti pradžioje „pačiam Avinjonui“ ruoštą „Otelą“, scenoje matai studentišką darbą. Patikslinu – aktorių studentų. Visi jie, išskyrus Otelo vaidmenį atliekančią Oneidą Kunsungą – Vildžiūnienę, - jaunieji OK mokiniai. Ir tai akivaizdu, turiu omenyje, jog kaip į studentus juos žiūrėti įdomu, matyti perspektyvos, ar per anksti atsirandantys štampai, nauji teatro charakteriai, ar tipažų atsikartojimai. Bet kuriuo atveju gali juos tyrinėti, nes laiko ir vietos scenoje jie gauna labai daug ir su labai daug teksto.
Ir tekstą jie „pristato“, tik dauguma jų dar visai neturi realaus pamato a.k.a. gyvenimiškos ir profesinės patirties jam pagrįsti, arba vietoje tvirtų pamatų kol kas gali sustatyti tik medinius pastolius. Bet patirtis ateina su laiku, kurio jie dar turi apsčiai. O štai artikuliuotai ir konceptualiai „vartyti“ Shakespeare‘ą OK jau buvo išmokęs (ne tas žodis, vien „Hamletą“ atsimenat?), bet su „Otelu“ atrodo viskas išnyksta, lieka tik teatriniai triukai, atskirti nuo dramos teksto interpretacijos, o pastaroji – nuo temos aktualizavimo. Ir tada tas „studentiškumas“ lenda per visas atviras siūles. Ir nesupranti, kodėl šitam darbui reikėjo sukurti tokį ažiotažą, kai jis galėjo gyventi ramų diplominio darbo gyvenimą. Kodėl ant jo nerti nepateisinamas prasmes ir viltis ėmė režisierius?
„Aš mačiau, kaip kentėjo Oskaras Koršunovas, netyčia nuėjęs į „Lokį“ prieš savojo „Tartiufo“ premjerą. Jis kentė, nes suprato, jog šiuos du spektaklius skiria epocha, kad staiga jis atsibudo „senojo teatro“ stalčiuje. <...> Unikalusis Lietuvos teatras išnyko, Oskaras Koršunovas stengiasi surinkti jo likučius perdirbdamas savo paties ir Nekrošiaus senus triukus ir skiriamuosius ženklus. Tačiau, kaip parodė Gdansko Šekspyro festivalyje pristatytas „Otelas“, tai tėra dūmų užsklanda. Nebelikus treniruočių partnerio ir autoriteto Eimunto Nekrošiaus asmenyje, OKT vadovas ėmė modernumo ir politkorektiškumo klausimais rungtyniauti ir ginčytis su jaunąja [moterų] režisierių karta, ir tai jį privedė prie klaidos.“
Łukasz Drewniak, Wodzu, nie prowadź nas na Wilno!, 2021 09 15
Labai patariu paskaityti puikų vieno ryškiausių Lenkijos teatrinės minties autorių - Łukaszo Drewniako tekstą, kuriame jis taikliai analizuoja susidarančią kritinę teatro identiteto ir galimybių Lietuvoje situaciją. Kaip matot, jame jis įterpia ir nusivylimą po Gdansko festivalyje matyto „Otelo“. Rodymo, kuris mūsų spaudoje buvo pristatomas kaip nenuginčijama pergalė, o dalindamasis kritikų ištraukomis OK nepraleido progos eilinį kartą išplūsti Lietuvos kritikus už „provincialumą“.
Tai dabar apie tas recenzijas. Šiandien visi puikiai žinome, kaip veikia PR mašina: (ne)subtiliai išryškiname gerąsias puses ir privalumus, kuo giliau paslėpdami trūkumus. OK jau ilgą laiką (maždaug nuo tada kai jo spektakliai pradėjo susilaukti ne vien teigiamos kritikos tėvynėje) atakuoja Lietuvos kritikus, kaltindamas juos trumparegiškumu, patogiai iškeldamas jau neberašančių profesionalų pavardes kaip etalonus, ir vis grįždamas į savo karjeros pradžią, kuomet „nesuprastas čia“, buvo pripažintas „ten“ (konkrečiau – tam pačiam Avinjone). Ai, beje, dar būtų gerai priminti, kas ten jo nesuprato tuo metu Lietuvoje, ar ne tie patys šiandien-jau-etalonai? Bet gal aš klystu, o gal istorijos atmintis – selektyvi.
Bet kuriuo atveju atsitiko labai paprastas dalykas su tomis recenzijomis iš Gdansko festivalio, štai vienas pavyzdys:
„Otelą“ pastatęs Koršunovas čia atsiskleidžia kaip puikus žaismingų scenų kūrėjas, kurias lygiai tokia pati puiki ir žaisminga aktorių trupė atlieka dinamiškai ir su atitinkamu energijos užtaisu. Tikras jų paradas įvyksta pirmojoje spektaklio dalyje, apimančioje tekstus iš pirmųjų Shakespeare‘o pjesės veiksmų. Pradedant nuo aliuzijų į šiuolaikinę kultūrą kupinų Jago (įtikinamai serialo „Lokis“ pagrindinio veikėjo sceninį antrininką kuriantis Saulius Ambrozaitis) pokalbių su Rodrigu (Karolis Norvilas), nepamirštant šūsnies šiuolaikinių rasistinių įžeidimų, kuriais svaidosi įsiutęs Brabancijus (Džiugas Grinys), bei naujųjų laikų rekrūtų auklėjimo parodijos, ir baigiant „poetiška“ dviejų moterų meilės scena – scenoje vienas kitą keičia eilė teatrinių „memų“, kurie, žinoma, intriguoja ar linksmina atlikimo metu, bet niekaip nesilipdo į prasmingą visumą.
Vidines tokio spektaklio priešpriešas gerai iliustruoja sprendimas Otelo vaidmeniui parinkti juodaodę moterį (Oneidą Kunsungą – Vildžiūnienę). Žinoma, aktorės gali vaidinti vyrišką personažą, turėdamos tam talentą ir techninį pasiruošimą ir tai neprivalo reikalauti interpretacijos, bet tuomet reikia apmąstyti ir sceniškai spręsti šių papildomų reikšmių trūkumą. Tuo tarpu Koršunovas palieka Otelą, kaip vyrišką personažą „paprasčiausiai“ vaidinamą moters, bet prideda „išskirtinę atrakciją“ homoerotinės scenos pavidalu, o komentuodamas spektaklį kalba apie rasizmą, kurio padarinius patyrė Lietuvoje augusi aktorė.
Kai pabaigoje (antroje spektaklio dalyje) jis nusprendžia sukurti jautrią veiksminę liniją, pasirodo, kad nelabai yra ant ko ją verti. Į kišenes sugrūstos Otelo rankos ir kareiviškas elgesys nepaaiškina kodėl ją dominuojančioje ir atšiaurioje sistemoje, ši tamsios odos lesbietė staiga nusprendžia pilnai pasitikėti jos akivaizdžiu priešu – baltuoju heteroseksualu. Taip yra visiškai nesuprantama, ką bendro su scenoje kuriamu pasauliu turi baisiai manieringa ir prasčiausio skonio kraipymusi bei „lemties“ juoku pažymėta moters figūra, personifikuojanti kažkokią (kokią?) „metafizinę“ visą pasaulį slegiančią jėgą.
Deja, Koršunovo „Otelo“ personažo tipiškumas glūdi ir tame, jog jis yra skaudaus dualumo, nuo kurio kenčia šiuolaikinis dramos teatras, pavyzdys. Jo egzistencija yra pateisinama „didžiųjų klasikų“ palikimo, kurį reikia parodyti ir tuo pačiu metu jis turi būti (kaip neišvengiamai istorinis) modifikuotas ir „padarytas patrauklesniu“.
Dariusz Kosiński, Atrakcje i przynęty, 23/08/2021
Paryškinta teksto pradžia – recenzijos dalis, naudota OKT pranešime spaudai, likusi – nukirpta. Ir čia neturėtų būti nieko naujo, juk „visi taip daro“, kurdami savo komunikaciją ir keldami savo vertę. Šokiruoja tai, kokiu stačiu kampu pasisuka įspūdis. Sirenų festivalyje viešėję svečiai iš Lenkijos nelabai suprato kaip ir kada buvo galima susidaryti įspūdį apie „furorą ir sėkmę“ Gdanske, nes vietoje atmosfera buvo kiek kitokia. Bet nepletkavojant, apie konkrečius dalykus: tai, kas mane kaip kritikoje ir PR srityse dirbantį žmogų veikia labiausiai, yra faktas, jog užsidirbęs (teisėtai) savo vardą teatro Olimpo viršūnėje, OK pastaruoju metu ima pyktis su anksčiau paties tiek akcentuotu [teatro] veidrodžio atsukimu prieš realybę. O tiksliau – pats tą veidrodį iškreipia.
Tad kas jau tokio blogo tame „Otele“? OK pasiima Shakespeare‘ą, imą jį statyti su studentais, renkasi kūrybinėse stovyklose Klaipėdoje – arčiau pjesės veiksmo vietos. Taip scenografijoje atsiranda didžiulės laivyboje naudojamos medinės ritės, kurias kai kurie stengiasi prilyginti „Vasarvidžio nakties sapno“ lentoms. Mano galva – toli gražu, nes vienintelė scena, kurioje jų perstatymas sužaidžia ne tik scenos architektūros vardan, bet ir prasmių, - epizodas, kai iš jų „sustatomas“ laivas, su moters skulptūra priekyje. Tai - taip pat yra vienintelis momentas įprasminantis Kosiński‘o minėtos „metafizinės“ damos buvimą spektaklyje, nors man ji dažnai atrodė lyg Dezdemonos ateitis/baigtis, nors jos negrabus režisūrinis panaudojimas „pašiurpinimui“ priminė ir Vido Bareikio lateksinę Fortūną „Hamlete“.
Taigi, studentai, o šalia jų – Oneida. Gerai pastebėjo mano kolegė, sakydama, jog žmonės, nežinantys konteksto, mano, jog ji – kursiokė. Juk tuomet iš tiesų nekyla klausimų apie vaidmens parinkimą. Bet kai žinai, jog statydamas darbą, režisierius Otelo vaidmeniui specialiai pasikvietė vienintelę juodaodę aktorę Lietuvoje, vaizdas kiek kitoks? Koršunovas gali rėkti kiek nori, kad šiandien neįmanoma įsivaizduoti Otelą vaidinančio baltaodžio juodu grimu, ir jis teisus, bet esminis klausimas šiandien visų pirma turėtų būti, ar privalome Otelą suvokti kaip juodaodį? Sakysit, betgi jie sako „mauras“, na, visų pirma tai gali būti ir juodaodis, ir arabas, visų antra šiandien yra šalių, kur toks žodis net negali būti vartojamas, visų trečia dar 2000 m. Nekrošius Vladui Bagdonui neliepė veido dažyt ir viskas buvo aišku.
Negražu lyginti, bet stebint OK „Otelą“ vis išlįsdavo Nekrošiaus pastatymo prisiminimai: po sceną bėgiojantys – laivą siūbuojantys aktoriai, buteliuose teliūškuojantis vanduo, sunkus ir grubus medis... Bet ryškiausiai – Otelas, ir net ne pats personažas, o publikos ir paties režisieriaus santykis į jį. Nekrošius negailėjo Otelo, jis jį matė kaip didelį ir tvirtą žmogų, tačiau meilėje tokį pat silpną kaip bet kuris iš mūsų. Didelį žmogų, į kurio atlapą širdį įsiknisa mažas kirminas Jagas ir pragraužia joje skylę, o tuomet abejonei virsti aklu pavydu nesunku. Ir kuomet jis, nužudęs Dezdemoną, sėdėjo ir verkė, mes jo negailėjome, mes gailėjomės kartu su juo.
Tuo tarpu Koršunovas gaili, todėl jam tokia svarbi Otelo išvaizda, rasė, padėtis. Tam, kad ko nors gailėtume, dažniausiai turime pasijausti geriau už jį, pastatome save į „didžiaširdžių“ vietą, lyg tas gailestis būtų kažkokia pagalba. Taip nėra. Gailėdami kito tik pripažįstame, jog jam yra blogiau, mes tai suprantame ir imamės ketinimų kažką daryti už jį: tu čia būk, aš tau padėsiu. Kai iš tiesų daugiausiai jėgos ir savigarbos žmogui suteikia tikėjimas juo ir jo paties įgalinimas.
Ir čia, vien dėl rasės pasirinkęs aktorę, režisierius galėjo savo poziciją kompensuoti sukuriant juodaodės moters – Otelo portretą. Ir iš tiesų, juk Amerikoje (į kurios dokus lyg ir perkeliama Shakespeare‘o Venecija) atvirai kalbama, jog labiausiai pažeidžiamos, užgauliojamos ir neapsaugotos yra juodaodės moterys, kenčiančios nelygybę ne tik dėl rasės, bet ir dėl lyties. Tai galėjo būti puikus ėjimas: atšiaurioje sistemoje karjeros aukštumas pasiekusi moteris, randa savo pilnatvę su mylimąja ir tai tampa jos pažeidžiamu tašku. Atspari profesiniams ir rasės užgauliojimams, ji neatlaiko išbandymo meile ir pasitikėjimu.
Argi ne tame ir yra Otelo tragedija, argi ne iš to kyla jo nepasitikėjimas, argi tai nėra ta silpnoji vieta, kurią užčiuopia Jagas? Visą gyvenimą turėjęs būti stiprus karys ir vadas, radęs meilę, viduje Otelas bijo, jog nemokės jos atitinkamai parodyti, jog negalės būti švelnus, nes tai jam „įsūdė“ aplinka, sakydama, jog jis – netašytas ir pernelyg kampuotas. Ir tam jis neturi priklausyti kažkuriai rasei. Otelas tiesiog yra kitoks. Jis yra kažkas, nustebinęs aplinkinius ir įveikęs išankstinius nusistatymus, paneigęs pirmines nuostatas. Ir nors tai – sveikintina, tuos, kurie liko neteisūs, tai gali erzinti.
Bet Koršunovas nekuria Otelo – moters, nors nežinia, ar kuria vyrą. Stebint spektaklį atrodo, kad jis tiesiog užsimerkia prieš lytį, vardan rasės pabrėžimo (ar tai – ne rasizmas?). Ir nors jis kalba apie tai, kad šiais laikais lytis nebesvarbi, kintanti... galbūt taip, bet tik po to, kai ji yra apibrėžiama. Lyties, lytinio identiteto keitimas, - tai nėra lyties nuvertinimas, tai yra jos priėmimas, išryškinimas ar net įgyvendinimas toje formoje, kurioje asmuo jaučiasi savimi. Seksualizuotame ir binarinių priešpriešų grįstame pasaulyje lyties išraiška tampa vienu pagrindiniu kovos už autentiškumą įrankiu. Kai vienas žmogus pastatomas kaip visos rasės atstovas, kai silpnybes nusakantys epitetai siejami su moteriškumu, o tvirtybės – vyriškumu, atsisukama į non-binary (liet. „neapibrėžtos lyties“) identitetą, kuris, mano suvokimu, pirmiausia suteikia laisvę ir kelia pasimetimą patriarchalinei struktūrai. Ir toks identitetas taip pat galėjo būti pasirinkimu Otelui, bet tai turi būti apibrėžta, nes jau vien Shakespeare‘o tekstai (ypač lietuvių kalba) neleidžia neišgirsti konkrečios vyriškos giminės vartosenos personažo monologuose...
Bet kol kas tai atrodo per toli, nes čia moteris scenoje vaidina vyrą, kad ir kaip bepasuktum. Tačiau Oneidos vidinė jėga priešinasi šiam režisūriniam sumišimui. Kol režisierius pasakoja, kaip ji atstovauja visų kančią, aktorė labai aiškiai ir jautriai kuria individualią dramą, monologuose prie savęs prisiartinusi situaciją, kapstosi priežastyse, pasimeta pinklėse, kuriose plyšta Otelo širdis. Daug kas gali klausti, kur čia aktorės, o kur režisieriaus nuopelnas, bet matant visą spektaklį ir kaip blankiai jame Koršunovas tapo Otelą, Oneidos atsivėrimas publikai skamba ir kaip režisieriaus dėmesio šauksmas, tik gaila, niekaip negali padėti kūrinio visumai. Oneida Kunsunga – Vildžiūnienė atiduoda visas jėgas ir yra nusipelniusi vaidmenų, jai skirtų ne rasės pagrindu.
Koršunovas Otelo gaili, bet tikrai su juo nesitapatina. Nors dažnai viešumoje mėgsta save statyti į tokią poziciją, jis greičiau išgyvena užsitęsusį „sovietų aukos“ sindromą, kuomet sunku savęs neidentifikuoti kaip vienokios, ar kitokios aukos, nes „juk mes žinome, kaip sunku...“. Visų pirma nežinote, - tas bandymas pritraukti aktualias problemas prie savo „traumų“ dažniau atrodo kaip nedovanotina apropriacija. Ir suprantu, kad neretai tai įvyksta „ne iš pikto“, o tiesiog nesuprantant. Taip ir Koršunovas, matantis, kokios temos ir bėdos šiuo metu aktualios, jas visas tiesiog suberia į vieną katilą, kuria ekspoziciją, bet neužčiuopia priežastingumo. Ir, bent „Otelo“ atveju, po pirmojo veiksmo intermedijų plejados, antrajame nebespėjama gilintis, nes tenka „davaryti“ siužetą iki galo.
Na, o tapatinasi režisierius, manau, su Jagu (akt. Saulius Ambrozaitis), - gudriu, išmintingu ir visus apžaidžiančiu. Gaila, kad jaunas aktorius dar stokoja vidinės jėgos sukurti brandesniam, gilesnės motyvacijos turinčiam portretui, todėl jo personažas išlieka gana paviršutiniškas, ar nenuoseklus paveikumu. Bet tai iš dalies įsiprasmina galvojant, jog režisierius Jagą pristato kaip „influencerį“, daug įtakos, bet nebūtinai – realių žinių turintį asmenį. Ironiška, kai taip apžvelgiant perimetrą veidrodis atsisuka ir į patį Koršunovą, daug kalbantį apie lygybę, kitokį požiūrį, bet savo spektakliuose vis dar vaizduojantį moteris tik kaip tipažus.
Pavyzdžiui Dezdemona. Kad ir kiek Digna Kulionytė stengtųsi išlaikyti vidinę tvirtybę ir orumą, jos personažo pozicionavimas niekaip jai neleidžia tapti realia moterimi, o ne mūza ar dar viena žuvėdra. Galima kiek nori klabėti apie Deleuze‘ą, patriarchatą, molį ir molekules, bet kai pagrindinę heroję į sceną vyrai įneša ant rankų, tiesiog dėl to, kad ji nuostabi, kai ji vis tiek turi būti bent kiek sexy, tai vietoj kelnių jai uždedamas beveik vaikiškas šortų kombinezonas... Tokia trapi, jauna, bet kokia protinga, sako mums vaizdiniai. Ir dar kokia? Visiškai bejėgė.
Pjesėje mane asmeniškai iš proto varo scena, kuomet Otelas įsiutęs nueina pas Dezdemoną reikalauti skepetaitės. Tai, kokią nuolankią ir baimingą vaizduoja tiek Shakespeare‘as, tiek šiuo atveju Koršunovas, yra nerealu. Faktas, kad niekas nekvestionuoja momento, kuomet moteris iš karto pasiduoda mylimo vyro reikalavimams, nes jis fiziškai stipresnis, nes jo įtūžis baugina, neklausia esminių klausimų, nes yra per naivi, pernelyg mylinti... Ji tokia gali būti, bet tokiu atveju ji nėra jokios moters siekiamybė ar atvaizdas. Tokiu atveju jie nėra du mylintys ir lygiaverčiai žmonės. Ir iš esmės, Koršunovo spektaklyje negalì tapatintis nė su viena moterimi, nes jų „gilumas“ yra labai plakatiškas, primestas iš šono suformuoto žvilgsnio.
Kaip, pavyzdžiui, Emilija (Sofija Gedgaudaitė), - Koršunovo pastatyme ji tapo Dezdemonos priešprieša. Kas tai? Kaip diktuoja šabloniškas įvaizdis – kalė. Nebūtinai intrigantė, bet, žinoma, kelnėta, seksualiai atvira ir arši, gudri ir piktavalė moteris, kuri, finale, juk pyksta ant vyrų. Dar plokščiau būti negali. O pati aktorė gali būti įdomi, gerąja prasme savo energija ir tvirtybe panaši į Rasą Samuolytę. Norisi, kad ji išsiveržtų iš vaidmens suponuojamo seksualumo kiauto ir taptų daugiabriaune.
Beje, iš pradžių negalėjau suprasti, kodėl mizanscena, kurios metu iš Emilijos tarpkojo Jagas ištraukia čia slėptą ir didžiule juoda plėve virtusią Dezdemonos skepetaitę, mane nupurtė. Vizualiai sprendimas sumanytas tikrai įspūdingas, bet skaitydama tas pačias verstas recenzijas, atradau žodį „plėvė“, pilnai keičiantį skepetaitę. Pirmiausia tai – praktinis sprendimas, nes kaip užterštoje jūroje plaukioja žuvėdros plastiko apvyniotais snapais, taip ir Dezdemonos skepetaitė „pagaminama“ iš polietileninės plėvelės. Bėda ta, kad „plėvei“ atsirandant moters kelnaitėse, tai susijungia su „mergystės plėvės“ įvaizdžiu. Ir tada, kai „juodoji“ veikėja permatomą plėvę įsidėjusi, iš savęs ją „išleidžia“ juodą ir dengiančią visą scenos gilumą... Matyt, nejauku tai, kad per tą „plėvę“ lyginamos skaisti ir gera bei bloga ir nuodėminga moterys. Žinoma, tame yra ir vyrų sulyginimo: nekaltą Otelo dovaną Jagas paverčia juodo pavydo įrankiu, bet įvykdoma tai per moters lytį.
Tiesa, vyrų vaidmenys taip pat ne perliukai. Jagas, nors ir nešaržuotas, bet labai tipiškas visažinis blogiukas, o jo visiška priešingybė – Kasijus (Džiugas Gvozdzinskas). Tiesą sakant, atrodo, kad jis tiesiog niekam, įskaitant ir režisierių, neįdomus, o ir aplinkiniai mažai jį domina. Atmintyje jis išlieka keistai apatiškas jį supančiai aplinkai, bet kažkas aktoriaus viduje, lyg prigimtinis tyrumas, domina. Skirtingai nei kiti jo kolegos, į sceną Gvozdzinskas su savimi atneša visai kitokį būvį, kurį būtų įdomu išvystyti scenoje aktoriui kuriant pilnavertį personažo portretą. Tačiau šį kartą jam atsiskleisti padeda tik gitara, - muzikiniuose intarpuose aktorius lyg išpildo vaidyboje laiko ir vietos neatradusias emocijas.
Už tai emocijų, laiko ir vietos per akis gauna Rodrigas (Karolis Norvilas). Gal net kiek per daug. Tiek jo, tiek ir treniruočių „vado“ Domanto Starkausko dominuojamos scenos, atrodytų visiškai nesuvaldytos režisieriaus, tapo nepakeliamais prasto skonio humoro pasirodymais. Tiesa, net jei režisierius jas valdyti bandė, tai garbės jam nepridėtų. Pirmiausia Rodrigui primetamos neva vaikiškos ir moteriškos manieros, lyg užsimenama apie jo homoseksualumą, tačiau visa tai – tik per humorą. Tuo tarpu moterų aktorių meilės scenos vaizduojamos su poetiniu pasimėgavimu. Akis bado toks šimtaprocentinis „male gaze“, kuriuo lipdomos neva toleranciją ir įtraukimą skatinančios scenos. Suprask: va, kokie jie blogi ir kaip šaiposi, kaip negražu, mes gi taip nedarom. Darot. Darot tada, kai mėtot juokelius apie gėjus ir homoseksualų personažą vaidinančiam aktoriui duodat užduotį į jas reaguoti „prisipažįstančiu“ juoku... Labai nesinori prastam humorui čia skirti daug vietos, - jos apstu spektaklio metu.
Tiesa, Koršunovas iškelia ir skaudžią vyrams temą apie priverstinį vyriškumo suvokimą per kareivio įvaizdį ir treniruoto kūno kultą. Tiesa, tai aiškiai pabrėžiama visomis įmanomomis aplinkybėmis apnuoginant studentų sixpack‘us. Sakyčiau prarastas argumentas ir tiek.
Net nežinau, ar po tokio teksto reikia rašyti išvadas, ar pristatomąją santrauką dviem kalbom. Svarbu suprasti, kad mano tikslas nėra užsipulti „iš principo“, kad ir kaip bepasirodytų. Bėda ta, kad grėsmingai atrodo paskutiniųjų metų Koršunovo puolimas kritikos atžvilgiu: visiškas neįsiklausymas ir nuomonės nuvertinimas, paraleliai, sau patogiai nušvietus, iškeliant „autoritetingus“ užsienio straipsnius su prierašais apie didelį susidomėjimą ir sklaidą medijose. OKT jau ilgą laiką yra vienas pagrindinių pozicijų spaudoje užsitikrinęs teatras, kurio vadovo vardas jau tolygus sėkmingai antraštei tiek kultūros, tiek bulvarinėje spaudoje, - dėmesio jam tikrai skiriama ir Lietuvoje. Bėda, jog čia (kaip galima suprasti), kūrėjas nemato jokių autoritetų ir jo žodis tampa visa ko pradžia ir pabaiga. Jis, turėdamas tiek gyvą, tiek ir „virtualų“ entourage, gali nuneigti bet kokią jam nepatinkančią nuomonę, ir jo palaikyti šoks visi, net neįsigilinę į situaciją, ar nematę aptariamo spektaklio.
Taip pamažu išsikreipia veidrodis, ir salėje sėdintis žiūrovas ima jaustis nepatogiai. Juk neturi būti meno ekspertu, kad bent „šonine linija“ jaustum, jog tai, kas užsienio žinovų „pripažinta“ genialumu, tau kelia klausimų. Tačiau dar skaudžiau, jog bandydamas kalbėti apie šiandien opius klausimus, režisierius iš esmės užsiima jų eksponavimu, bandydamas išlikti aktualiu ir jaunatvišku, vėlgi visiškai nekreipdamas dėmesio į nuomones tų, kuriems tos temos yra iš tiesų suvokiamos. Galbūt dėl to tiek daug „Otelo“ scenų yra palikta improvizacijai – lyg studentų logika turėtų savaime parodyti išeitį ar atskleisti priežastį.
Visgi visa tai nukerta neginčijama vieno teisaus – režisieriaus – pozicija. Besijausdamas teisiu visose situacijose, Koršunovas tęsia ydingą kūrėjų auklėjimo tradiciją, kurioje mokytojo žodis – nekvestionuojamas, o vykdomas. To išdavoje – ir sekamas. Mokiniai įtiki, aktoriai įtikinami, o tuo pačiu jaučiasi įbauginti netekti progos dirbti su Maestro. Ir štai tokioje galios pozicijoje esantis asmuo imasi kurti spektaklį, kuris, pagal temą, turėtų kritikuoti galios struktūrą. Bet kaipgi pamatyti jos pamatines ydas, būnant viršuje?
Ir, galbūt, jei tai būtų tik OKT klausimas, ši problema nebūtų tokia opi, bet šiandien mes kalbame ir apie LNDT Meno vadovo poziciją, apie nacionalinio teatro sprendimus, tarp kurių – ir pasirinkimai bendradarbiauti su abejotinos reputacijos menininkais. Tačiau kas gi paoponuos, jei visi balsai – per menki ką nors suprasti? Tenka suprasti, kad ir sprendimas „Otelą“ viešinimu iškelti aukščiau diplominio studentų spektaklio – Koršunovo pasitikėjimo savimi išdava. Ir visgi įdomu, kaip jį būtų priėmęs Avinjonas?
Netikiu, kad vienas tekstas pakeis situaciją, bet žinau, kad kalbėti šiomis temomis būtina. Kaip ir žinau, kad yra žmonių, kurie jaučiasi taip, kaip aš, - kuriems reikia girdėti kitą pasakojimo pusę.
P.S.: Už nepaminėjimą atsiprašau visų likusių „Otelo“ menininkų. Tikiuosi suprasit.
Comments