top of page
Writer's pictureSigita Ivaškaitė

Nes niekas kitas, matyt, nepasakys



Jau iš karto po spektaklio supratau, kad rašyti bus sunku. Juk bet kas, ką pasakysi, bus panaudota prieš tave, bus vertinama kaip asmeniška, neobjektyvu, kad reikės būti atsargiai ir apdairiai, pagrįsti kiekvieną mintį.

Nu bet tada Jauniškis pist tokį:

“Temų aktualumas visada kelia riziką, kai pasirenkama abejotina forma. Ir monospektaklis „Būk atsargi“, pateiktas kaip stand-up etiudas, toks teatrinis pokštas, nustebina: tema (moterų prievartavimai Indijoje) aiški ir kraupi, bet itin naivi forma ją tiesiog sunaikina kaip nereikšmingą."


Ir (kaip rodo istorija, ne pirmą kartą) pyktis sukyla. Nori keiktis, žaibais svaidytis, prasivardžiuoti. Susivaldai, nes kitų menkinimas – negarbinga, o ir nenaudinga. Parašai postą FB, gauni atgal iš buvusio dėstytojo pasiūlymą mokytis skaityti. Grįžti į šitos pastraipos pradžią, kartoji.

Ir vis tą širdį suspaudžia, nes supranti, kad nutolai nuo esmės. Tai nuo jos gal grįžtam pradėti.


Mallika Taneja (D. Matvejevo nuotr.)

Prasidėjo viskas nuo nuogo Mallikos Tanejos kūno, stovinčio lyg indiškų apdarų kioske. Gražaus moters kūno, klãusiančio savęs ir kitų, kodėl jis čia? Nes jis, o ne jo viduje esantis intelektas, yra „Būk atsargi“ istorijos priežastis. Palengva jos akys peržvelgia visus publikoje. Tikrai ne kartą kritiko matyta situacija. Nieko naujo. Tuomet ji pasisuka, nužvelgia mūsų akių veidrodžiuose savo nugarą, gal paklausdama, ar ji gerai atrodo, o gal kiek ir pasidemonstruodama. Bet kuriuo atveju pasitikėdama.

Ir staiga – pasikeitimas. Mallikos veide atsiranda šypsena. Dirbtinė, apsauginė, - kad tik kas nepagalvotų, kad ji išdidi ir tiesiog savimi pasitiki. Ne. Ne. Ji maloni, viskas ok. Ji rišasi plaukus. Kartą. Antra gumytė. Dar kartą. Dėl visa ko. Dėl atsargumo. Nes kai laikai blogi, turi būti atsargi.

O laikai blogi visuomet, tad ir atsargiai būt reikia visada. Mūsų, mergaičių, to nuo mažumės moko visi. Jei berniukai turi būti stiprūs, drąsūs ir ryžtingi, mergaitės gi – geros, malonios, atsargios. Bet apie tai paskutiniu metu (ypatingai, jei auginate vaikus) kalbama itin daug. Kaip ir apie seksualinę, psichologinę prievartą prieš moteris.

Ir ne tik Indijoje. Žinia, jog iš šios valstybės mus pasiekia žinios apie išskirtinio žiaurumo smurto atvejus prieš moteris. Būtent dėl to, M. Taneja ir jos įvaizdis spektaklyje labai greitai (bent jau man) tapo ne tik lokaliu, bet ir vienijančiu pavyzdžiu. Išskirtinio žiaurumo priešakyje skrupulingai jos aptariami elgesio, savisaugos pavyzdžiai, ieškomos kaltės priežastys (nukentėjusių pusėje), aiškinamasi atsakomybės... Visa tai yra paprasčiausias absurdas, ką vaizdžiai iliustruoja jos nuolatinis rengimasis, susidedant ant savęs visus scenoje esančius rūbus.

Ir tai yra visiškai akivaizdu. Čia nėra kažkokių giliai užslėptų minčių, poteksčių, simbolių. Galbūt tai ir glumina, - iki pat pabaigos lauki to BOOM, apsivertimo, KAŽKO. Bet jo nėra, kaip ir gyvenime. Nes niekas nekinta, nes vienintelis bum, kuris gali nutikti nuo visko apsisaugojusiai moteriai, yra prievarta.


"Būk atsargi" (D. Matvejevo nuotr.)

O ir pats saugojimasis tampa pasyviu prievartos aktu. Vyrai mums liepia saugotis, vyrai mus saugo nuo kitų vyrų... O jei vyrai tiesiog nustotų prieš mus naudoti prievartą? Argi tai nebūtų paprasčiau? Kažkodėl – ne. Kažkodėl paprasčiau yra mums imtis visų įmanomų saugos priemonių ir būti atsakingoms už savo saugumą. Nebendraujame su įtartinais tipais, nuskenuojame kiekvieną sutiktą vyrą, parke paspartinam žingsnį, kai einame vienos, pereiname į kitą gatvės pusę, kai jaučiamės nesaugios, žvelgiame į jų akis, tikėdamosios nepamatyti to veriančio, po rūbais lendančio žvilgsnio.

Kasdien mes šukuojamės, rengiamės taip, kad nesukeltume dviprasmiškų klausimų, kad „atrodytume profesionaliai“ arba „padoriai“. Kada taip neatrodom? Kai rodom per daug odos. Kas tada? Galim kitiems sukelti nepadorių minčių. Kodėl? Nes daugumai kūnas yra ne intelekto buveinė ar dar kas nors, o paprasčiausias objektas. Sekso objektas. Keliantis tik susijaudinimą, net ne estetinį pasigerėjimą ar pasibjaurėjimą.

Ir visa tai mes darome iš įpročio, kiekvieną minutę to nebesureikšmindamos, nes esame tiek įpratintos.

Trumpas Mallikos spektaklis, jos rengimosi ir pasirengimo pastangos ir ritualas yra taiklus, absurdo pripildytas kiekvienos moters ryto, ar kokio kito išsiruošimo iš namų atitikmuo. Juk vidutiniškai pusvalandį užtrunkame susiruošti. Vyrams atrodo ilgai, ar ne? Na, tai tikriausiai dėl to, kad jiems nereikia rūpintis dėl visų išvaizdos atsakomybių, kurias velkamės mes. O kur dar atsakomybės prieš kitas moteris, mada ir tas visas momentas, kur rengtis ir save išreikšti SMAGU?

Ir tą pusvalandį prieš veidrodį, prieš savo įsivaizduojamą būsimą publiką, moteris yra viena. Tokia pat ji yra ir prievartos akto minutę. Todėl monospektaklio formos pasirinkimas man atrodo visiškai racionalus. Na, o jei dar kartą pasakysime žodį „absurdas“, galbūt suprasime, jog juokas čia – tik pro ašaras.

Tai grįžtant prie Jauniškio teksto. Kas gi ten taip įsiutino? Visų pirma, faktas, kad visame tekste šiam spektakliui įvertinti buvo ne tik skirta vos viena trumpa pastraipa be analizės, ir be menininkės pavardės. Antra – tai, jog eilinį kartą kritikas spektaklį „nurašė“ už jo netinkamą forma. Forma savaime nėra klaida. Jei jums ta forma nepatinka – suprantama, bet tai ne priežastis tiesiog pareikšti, jog spektaklis buvo nevykęs. Žinoma, ir formą reiktų taikliai nusakyti, nes stand-up‘u to nepavadinčiau, nors ir suprantu, iš kur kyla tokia mintis.

Šitoje vietoje stabtelčiau ties dviem aspektais. Vienas – storytelling‘as. Nors savotiškai galime sakyti, kad visas teatras yra istorijų pasakojimas, bet ši forma visų pirma yra susijusi su šalies religija, folkloru ir gatvės pasirodymais. Indijoje (kaip ir ją kolonizavusioje Anglijoje), šios pasakojimo meno tradicijos gilios, daugiausiai orientuotos į religinių tekstų deklamavimą su komentarais, bet lygiai taip pat – į pamokomuosius, edukacinius folklorinius pasakojimus. Nors mes iš karto prisimename savo pasakas, visgi jos mums labiau siejasi su literatūra ir skaitymu, nei pasakojimu, ar tuo labiau tiesiog gatvėje tekstus deklamuojančiu žmogumi. Ir dar smulkmena: dažnas pasakotojas Indijoje savo istoriją mėgsta teatralizuoti naudodamas kaukes, lėles ir t.t., o ir humoras jiems nesvetimas.

Tad aš verčiau žvelgčiau į šį spektaklį, kaip į storytellingą menamoje turgaus aikštėje, kur rekvizitu tampa po ranka pakliuvusios šilko skaros ir rūbai.

O antra - ironija, absurdas, humoras... Negaliu patikėti, kad reikia kalbėti apie tai, kad nėra naivu rimtą temą pateikti humoro forma ir taip jos visiškai nesumenkinti, o, kaip jau rašiau čia tekste, tokiom priemonėm įrodyti temos (šiuo atveju) absurdiškumą. Ar naivu yra juokauti? Geresnis klausimas man kyla, o ko gi tikisi tuomet recenzentas, kaip jis įsivaizduoja ne naivų pateikimą? Su prievartos scenų atvaidinimais? Su ašaromis? Riksmais ir išgyvenimais? Argi TAI nebūtu naivu?

Spektaklis, kurio centras visgi buvo tekstas, pasiekė savo. Kodėl? Nes, kai atsuki viską atgal, supranti, kad jo metu nė kartą nebuvo ištartas žodis „išprievartavimas“, kaip ir nesimosikuota „prievarta“, „smurtas“, „seksas“.... ir visi supratome, apie ką kalba. Nes tema yra TOKIA rimta ir apima TIKRAI daugiau, nei Indiją.

185 views0 comments

Recent Posts

See All

Comments


bottom of page