Pradžiai (negaliu patikėt, kad šitam tekste yra žodis „umpalumpa“)

Tai gal ir pradėkim nuo pavadinimo, nes (kaip ir turi būt) jis labai nemažai paaiškina. Critical habit(at) – šiek tiek žodžių ir prasmių žaismo, galų gale supratus, kokią vietą mano gyvenime šiandien užima teatras, kritika ir įpročiai. Nesiruošiu kurti blogo tik recenzijoms, ar juo labiau vien teatrui. Tai turėtų tapti puslapiu – internetine critical habitat – mano kritiniam smalsumui... sakykime, skleistis. Kažkoks mini pasaulis, kuriame tilptų bent dalis to, ką tenka kasdien perkošti: nuo Kardashian neišvengiamybės, iki džiūgavimo atsinaujinusiu „Nemunu“.

Vos dvi, itin taiklios, gerb. doc. Dr. prof. Legend(waitforit)dary Irenos Aleksaitės pasakytos tiesos (matyt vertingesnės, už bet kokias paskaitas akademijoj), esminiais gyvenimo momentais būtinai suskamba galvoje: 1. Kritikas – vienišių profesija. 2. Kritikui per gyvenimą tenka pamatyti labai, labai daug prastų spektaklių. Abu dalykai – nenuginčijamos tiesos. Tai kažkur iš/tarp jų ir gimsta ta manoji habitat, kurioje norėtųsi būti daugiau, nei šiandien yra galimybių. Ne! Bet gi dar ne apie tai...

Žodžiu, nuo pat studijų pradžios supratau, kad į kritiką žvelgiu labai praktiškai. Man tai visų pirma yra atsakas kūrėjui, pageidautina ta pačia, kaip ir jo vartojama, kalba (reikia kažkaip gi susišnekėti). Todėl pats kritinis tekstas, kaip meno kūrinys, - reta mano siekiamybė. Tai – elementarios komunikacijos (ne didaktikos) priemonė. Todėl ilgainiui, stebint mus supantį pasaulį, dalyvaujant jame, supratau, kad mano įsivaizduojamos aktualios šiuolaikinių tekstų formos skiriasi nuo visur aplink matomos „interpretacinės poezijos“ (lai nesupyksta autoriai).

Bet svarbiausia, kas įvyko paskutiniu metu, ir galutinai mane privertė imtis savo „prisisvaigimų“ fiziškai, - suvokimas, jog po savo dabartinių motinystės „atostogų“ aš neturiu jokio noro rašyti savo sugalvotus tekstus kam nors kitam. Pirmiausia nenoriu tų pasiaiškinimų su vyr. redaktoriais, nuo „čia nelietuviškai“, iki „čia gal jau per drąsiai“. Nerašau tobulai – ne tą turiu omenyje, bet šita drąsių ir saviraiška platesnių publikacijų baimė, įstatyta redaktoriams nuo 25 iki 70 m. amžiaus, atsibodo. Tai čia labiau galioja kultūrinei spaudai, o tuo tarpu didieji portalai... Net ir daugiausiai nušviesti tautą planuojantys skilčių redaktoriai juose priversti tapti 2psl apimties ir šauksmingos antraštės tekstukų umpalumpom (su meile).

https://www.youtube.com/watch?v=rcWPqxCweuU

Dar gi yra opcija burti naujus kolektyvus ir steigti... ah, been there, done that. Nieko blogo apie kolegas tikrai nesakau, bet visi bandymai kurti kažką naujo subliuško greičiau, nei... Nežinau. Greitai. Ir visa tai – dėl tos pačios priežasties, jog mes pragyvename ne iš kritikos, o visai kitų darbų. Ir kai bent 3 žmonių grupėje reikia išlaikyti veiklą, esančią vietoje nr. 2, 3 ar 18 pagal svarbą kiekvieno dienotvarkėje... suprantat, kas gaunasi.

Ai, taip ir tas pragyvenimo, uždarbio momentas. Žinot, jau kokius 10 m. gyvenu iš stage management darbo, o dar 5-is prisiduriu su piaro tekstais. Nesu turtuolė, bet nesulaukus 30-ies galėjau išdidžiai pasiimti paskolą butui (ir nesvarbu, kad jos mokėjimas baigsis po pasaulio pabaigos). Taiiii skųstis negaliu. Ir kai manęs paprašo rimto teksto ir sumoka už jį kokius 30eur... Nepykit, geriau rašysiu nemokamai. O jei jau nemokamai, tai tuomet sau.

Ir aš neatmetu galimybės, jog tai nesikeis. Net ir šiame bloge su laiku tikrai norėčiau matyti ir kitų tekstus. Esu pasvajojus apie tai, jog po kelių metų jis galėtų išaugti į naują nepriklausomą teatro lifestyle portalą, su įvairiakalbiais tekstais, nes čia mielai kviesčiausi ir latvius, ir estus... Pradžiai... svarbu, kad tie tekstai būtų gyvi, ir visų pirma įdomūs mums patiems, atsikratę tos „reikėjo parašyti“ nuotaikos, ar „nespėjau į deadline“ stiliaus. Ir jokių slapyvardžių... Bet neatmetu ir galimybės, kad nė metams nepraėjus aš užsiknisiu tarp operų, vaiko, teatrų ir buities iš visa tai nutrūks.

Nežinau, ar dar yra ką pridurti. Tiksliau, aišku, kad yra, bet tam ir skirtas šitas blogas, durti, durti ir durti... Tiesiog turiu tą kritiko, teatro dalį savyje nuolat, kaip ir įprotį domėtis. Kodėl to critical ir habit nesujungus ir nepatalpinus į habitat, kuri galėtų būti skirta ne nykstančių, o naujai užsimezgančių rūšių išgyvenimui?

2018 m. sausio 27 d.

(nuotraukoje - namūdinio ofiso "moodboardas")