Lola Arias mano akiratyje pirmą kartą pasirodė perskaičius Viktorijos Ivanovos paruoštą interviu su ja, būtent apie „Minų lauką“: https://issuu.com/teatrournalas/docs/teatro__urnalas_8.0
Paskaitykit kada, nes aš ta proga vėliau daug nesiplėsiu apie kai kurias spektaklio detales.
Taigi, kai sužinojau, kad „Minų laukas“ bus atvežamas į Sirenas, iš karto supratau, kad eisiu. Ir ne tik dėl to, kaip įdomiai jis ir režisierė buvo pristatyti interviu, bet ir dėl to, kad jis man tapo Viktorijos ženklu šiame festivalyje.
Neslėpsiu, jog po pirmųjų dviejų Sirenų spektaklių tarp kolegų buvo atsiradę gūžčiojimo pečiais, klausimų dėl programos parinkimo ir jos kokybės. Ir aš be galo džiaugiuosi, kad vakar vakare festivalis man atgimė kartu su Viktorijos žvilgsniu ir privertė mane iš naujo laukti kitų spektaklių. Tuo pačiu sau išaiškinau, kas gi nutiko su tais ryšiais ir programavimu.
Nuo pat pradžių klampi atrodžiusi festivalio reklaminė kampanija galutinai nusprogo „Minų lauke“. Galbūt tai būtų įvykę ir anksčiau, tačiau negalėjau matyti Gob Squadų, todėl gyvas paveikslas susidėjo kiek vėliau. Pagrindine ryšio klaida šiemet, mano galva tikriausiai buvo nutrūkęs ryšys su Meno vadove. Garbingai ėmęsi išpildyti jos surinktą dėlionę, organizatoriai, panašu, kiek pasimetė, ar neatkapstė patys sau pirminės spektaklius jungiančios gijos. Arba paprasčiausiai neliko kam jos aiškiai išartikuliuoti.
Jau pasirodžiusios 3 trupės ir dar laukiantys 2 monospektakliai, ryškesniu, nei ryšio, klausimu kelia paties teatro autentiškumo, gyvo ir tikro žmogaus patyrimo (o nuo čia jau ir ryšiai) ir atminties momentą. Šių metų programa buvo dėliota omenyje turint didelių salių nebuvimą ir išnaudojant jį jautriems susitikimams, artimam kontaktui, mažai erdvei ir atsikratant „-iausių“ atikečių, net jei jas galima patogiai prilipdyti. Mano galva, žymiai taikliau būtų buvę komunikuoti būtent autentišką, dokumentinį, biografinį pasirinktų spektaklių aspektą. Juk ne veltui čia nėra TŲ didžiųjų pavardžių, o daugiau – teatro žinovams pažįstamų trupių, kūrėjų, koncentruojančių dėmesį į socialines temas ir aktyvų kontaktą su publika.
Žinoma, „ryšio klaidos“ pradžiai gražiai nukreipė dėmesį nuo kitos problemos, - ne iki galo įgyvendintos festivalio koncepcijos, jos išpildymo. Akivaizdu, jog stokodami, finansų, laiko ir, matyt, pajėgų, Sirenų organizatoriai ne iki galo pasiruošė abiem koprodukcijom (taip sau leisiu vadinti Gob Squad ir Forced Entertainment projektus, kuriuose dalyvavo lietuvių atlikėjai). Čia pristigo laiko, tinkamų pajėgų ir, pirmiausia, taiklaus žvilgsnio reikalingam koncepcijos įgyvendinimui, - jautresniam vietinio konteksto įvedimui.
Tad kodėl viskas paaiškėjo „Minų lauke“. Visų pirma dėl to, kad jis – nuostabus. Visų antra, nes tai – užbaigtas darbas, kuris gyvena ir pasirodo savarankiškai. Toks, kokius dažniausiai ir atveža šis festivalis, - parengtus naudoti geros kokybės produktus. Taip ir išsprogdino jis priklijuotos temos likučius, palikdamas tik duobutes, nelyginant bombų kraterius Folklando salose.
Lou Armour, David Jackson, Gabriel Sagastume, Ruben Otero, Sukrim Rai ir Marcelo Vallejo yra nuostabūs. Tai, kaip šie karo veteranai nevaidina scenoje yra genialu. Nesigailiu nė vieno jiems skiriamo epiteto. Apie pusantros valandos scenoje jie pasakoja savo išgyventas kraupias, juokingas, kasdieniškas ir neįtikėtinas karo ir gyvenimo istorijas taip paprastai, kaip... Mūsų tėvai, seneliai, prisimindami savo armijos laikus. Tik tas „paprastai“ savyje nuolat talpiną jaudinančią ribą tarp jau praėjusio išgyvenimo, užversto lapo ir amžiams išdegintos žaizdos. Kaip sako L. Armour, vieną kartą jis papasakos savo istoriją visiškai ramiai, o kitą – pradės verkti.
Karių atsiminimai, gyvenimas po karo L. Arias tyrimo – repeticijų metu tampa pavojingiausiu minų lauku, - užmirštu. Niekada nežinai, kada užlipsi, kada sprogs. Tai man savotiškai susisiejo ir su neseniai socialiniuose tinkluose išplitusiu gedėjimo, sielvarto supratimu, kaip besitraukiančiu kamuoliu dėžėje: pradžioje visa dėžė yra užpildyta kamuolio ir neišvengiamai nuolat liečia joje esantį raudoną mygtuką. Su laiku kamuolys mažėja ir skauda tik jam atsitrenkus. Ir niekada nežinai, kada įvyks tas „bumpt“.
Rašau ir bumpsi. Neslėpsiu, jog spektaklio patyrimas man asmeniškai susidubliavo su Viktorijos bumptelėjimu. Bet tai tikrai nenuliūdino. Atvirkščiai. O gal ir abu.
Dėžę, padalintą į keturias dalis, primena ir spektaklio scenografija. Centre – balta, švari, projekcijoms, šviesoms ir rekvizitui atvira erdvė, lyg kampas, į kurį atsiminti spraudžiami kareiviai, bet dar panašesnė į torto gabalėlį, - dalį saldaus išsivadavimo iš atminties paralyžiaus. Šonuose – persirengimo ir atminties kambariai, o priešais – publika.
L. Arias ir visa jos komanda sukuria neįtikėtino komforto erdvę skaudžiausiems žmonijos atsiminimams. Joje veteranai laisvai operuoja garso, vaizdo ir muzikos instrumentais, pasirinkdami jiems tinkamiausią išraišką pasakojamai istorijai iliustruoti. Ir niekuomet nesusipina laidai, nenutrūkinėja ryšiai, net už nieko neužkliūva visas būgnų set‘as, užkeltas ant vienam žmogui perstumti pritaikytos važinėjančios platformos. Toks sceninis komfortas visų pirma leidžia vyrams nesijaudinti ir jaustis komfortabiliai pačiu jautriausiu jiems – atsivėrimo – metu. O iš kitos pusės tai (mano galva) yra įrodymas ir atspindys to, kaip atsargiai ir pagarbiai viso proceso metu menininkų buvo dirbama su būsimais atlikėjais.
Pamainomis susipažįstame ir išgirstame visų vyrų istorijas, nuo jų atsiradimo armijoje, iki šiandieninės veiklos. Pasakodami savo prisiminimus jie jautriai reaguoja ir į patį repeticijų procesą, - spektaklyje labai organiškai šalia karo pasakojimų įsilieja istorinio teisingumo, asmeninės atsakomybės prieš istoriją klausimai. Vienu metu, kažkuriam iš jų prieš kamerą bevartant dienoraštį iš repeticijų, spėju perskaityti dienos įrašą: „Nesuprantu, ką šiandien veikėme“. Gali tik bandyti įsivaizduoti, koks sudėtingas buvo šis procesas. Nekalbu apie bergždžius bandymus įsivaizduoti karo patirtį.
O to niekas ir neprašo. Glaustai, aiškiai, su sveika (savi)ironija pasakojant tarnybos istorijas, prieš akis išsprogsta visas karo absurdas. Aš pati esu iš tų, kuriems nesvetima pasidomėti istorija, tačiau pastebiu, kad tos „didžiosios“ priežastys mano galvoje yra nuolat užtildomos, o pirmajame plane matau tuos žmones ir visišką beprasmybę. Todėl ir šiame spektaklyje, kuriame gausu autentiškų dokumentinių šaltinių (laikraščių, video ir audio failų), sprendimas panaudoti kaukes, vaizduojant Argentinos ir Britanijos vadus, man pasirodė itin taiklus. Tokiu būdu, svarbiausiais išliko scenoje ir karo lauke buvę žmonės, tikri, realūs iš kaulų ir mėsos sudėti žmonės, o ne televizijos ekranuose mirgantys kalbančių politikų atvaizdai. Ir juk visi jie vienodi, - visi jie dirbtiniai, visi jie – rėžimo, valdžios kaukės, užsidedamos ir pakeičiamos. Kai tuo tarpų eilinių veidai dingsta, į juos pataikius šaunamiesiems ginklams.
Betgi dar yra muzika!!! O kad ji gydo, žinom visi. Bet čia būgnai ir gitaros padeda įvykti tikriesiems, vidiniams sprogimams. Tada, kai sunku nupasakoti patiriamą sielvartą, galima jį išlaisvinti trenkiant į būgną. Ruben Otero – bitlų tribute grupės narys šį muzikinį instrumentą išnaudoja ir savo istorijos įgarsinimui ir įvaizdinimui. Čia, su režisierės pagalba, jautriai, be sureikšminimo, parodoma ta „nuvalkiota“ muzikos galia – būgnų, kuriais grodamas vyras šiandien išlieja savo jausmus, aikštelė spektaklio metu tampa ir gelbėjimosi plaustu, kuriame bene dvi paras po avarijos pagalbos su kitais jūreiviais laukė Rubenas.
Labai įdomus Sukrim Rai vaidmuo tiek spektaklio, tiek ir istorijos kontekste. Jis – buvęs gurka, specialaus Britanijos karinio dalinio, sudaryto tik iš Nepalo atvykusiųjų, narys. Jo buvimas kartu su visais, bet tuo pačiu metu ir atskirai, visam patyrimui suteikia dar vieną svarbų – kolonijų – aspektą. Nors ši tema čia turėtų būti akivaizdi, juk kalba eina apie Folklando salas, tačiau Nepalietis, kovojantis už Britaniją prieš Argentiniečius, o vėliau išmaišantis visą pasaulį ir tik po ilgo laiko su šeima apsistojantis pačioje Anglijoje... Visur savas, visur svetimas. Visur laukiamas, niekur nepritampantis. Taip ir spektaklyje, Sukrimas turi savo istoriją, liniją, tačiau likusius penkis veteranus dažnai stebi iš šalies.
Ir, vėlgi, labai išmintingai, L. Arias čia nesirenka moralizuoti. Atvirkščiai – S. Rai paverčia tikriausiu pasaulio piliečiu. Tuo tarpu advokatu tapusio Garbielio Sagastume iškalba išnaudojama subtiliems Argentinos valdžios nuklydimams nupasakoti. Nors mano atmintyje išliks jo veidas po garsiai perskaityto paties iš karo mylimajai rašyto laiško. Ji jį išsaugojo. Kažkodėl tas atminties saugojimas ir karas – nepamainomai artimi ir jautrūs dalykai.
Ypatingai daug atsiminimų ir asmeninių detalių, net, sakykime, rekvizito, į spektaklį atsineša Marcelo Vallejo, po karo pabaigos dar ilgai kovojęs su atmintimi, kurios nenorėjo prarasti, tačiau gyventi su ja ėmęsis narkotikų pagalbos. Tai sužinoma iš jo privataus/viešo terapijos seanso pas kitą veteraną David Jackson, kuris iš tiesų dabar dirba psichoterapeutu, orientuodamasis į potraumines, postresines patirtis. Tokias, kaip ir jo paties. Iš jo istorijos labiausiai įsimena iškalbinga detalė: grįžęs iš salų, savo sutikimo vakarėlyje jaunuolis negalėjo pritapti ir bendrauti su niekuo iš savo artimųjų. Visą vakarą jis praleido gerdamas prie baro su.. II-ojo pasaulinio karo veteranu.
Žiauru, tačiau karas yra kartas jungianti patirtis. Ne tik kartas, bet ir tautas. Tikriausiai kažkokia panašia mintimi vadovaudamasi L. Arias ir ėmėsi šio projekto. Kuris, kaip pažymima, truko ilgiau, nei pats karas salose. Bet niekas netruks taip ilgai, kaip visų jaunų kareivių pastangos gyventi su šia patirtimi, bandant iš jos susikurti kažkokią prasmę.
Kol kas galima tik padėkoti spektaklio autoriams, įgyvendinusiems didžiulę užduotį, - paversti tuos beveidžius kareivėlius tikrais žmonėmis, daugiaplaniais, nenuspėjamais, o kai reikia ir šmaikščiais. Paversti kareivius, priverstus šaudyti, atlikėjais ir muzikantais, laisvais išreikšti save griausminga muzika. Ir ne paversti, o atskleisti ir mums priminti...
Ne veltui sutapo ir tai, kad vos prieš kelias dienas pasirodė naujas Nick Cave albumas. Muzika su gedulu, bet sutepanti sielą: https://open.spotify.com/album/6UOvMBrdfOWGqSvtQohiso?si=R2VIhUmsT_WPPXJVaIIK0A
Comments