Būna, nutinka, kad užlaikai tekstą ir jis išnyksta, arba transformuojasi į kažką kito. Panašiai nutiko ir čia. Po kelių dienų didžiulio įkvėpimo, o kartą net per dieną parašytų dviejų tekstų, stojo ilga pauzė. Kažkaip galutinai išsipūtė pilvas su tuoj tuoj pasirodysiančiu žmogumi, reikėjo pasibaigti privalomuosius darbus, o po priverstinio darbavimosi taip norisi poilsio... Tada būna atsiranda Netflix ir t.t. ir pan.
Tai šiaip tekstas turėjo būti apie K. Smedso „Tik filmuojama“ ir J. Strømgreno „Duris“. Norėjau papasakoti apie tai, kaip išsilydžiau nuo pat pirmo J. Ulfsako monologo apie didingą „Pero Giunto“ spektaklį stebėjusius vaikus, vis bandžiusius prasibrauti į sceną „tų grybukų“, ir kaip juos atgal traukė ir Stage Mama, ir aplinkinių teatrų darbuotojai...
Mane visada žavėjo Smedso minties eiga, - tokia lengva, paprasta, nežymiai išprotėjusi tam, kad dar garsiau rezonuotų mūsų realybe. Sarkazmas, ironija ir iš esmės puikus humoro jausmas. Beje, jei tai, kas šiandien vyksta Lietuvoje su mokytojais, streikais, valdžios atstovų pasisakymais ir darbais, Pakso ekshumacija ir dar bala žino kuo... Jei tai užrašytume ant popieriaus ir imtume skaityti kaip eskizą pjesei ar spektakliui, tikrai prisiminčiau Smedsą.
Nesvarbu.
Nors iki spektaklio pabaigos manęs kūrėjams su savimi išlaikyti 100 procentų ir nepavyko (gal tai net nebuvo jų kaltė), bet buvo labai gera matyti laisvą teatrą, laisvus ir puikius aktorius. Ulfsako ir A. Láng duetas – ypatingai gyvas, puikiai derantis savo skirtybėmis, ir net nežinau, kaip čia dar jį apibūdinus... Kiekvieno iš jų buvimas scenoje, vis kitoje situacijoje – nekvestionuojamas. Nesvarbu kaip kiekvienas žiūrovas pats sau susieja ir pateisina daugiau asociacijomis, nei pasakojimo logika jungiamas scenas, kiek jose atranda/atpažįsta/nepamato kino, - čia yra du Aktoriai, kuriuos stebėti – vienas malonumas.
Po tokio vakarėlio, man rodos iš karto kitą dieną matyta „Durų“ premjera tapo savotišku Sirenų tęsiniu, lyg savęs „įžeminimu“. Čia akys gali net raibti nuo talentingų aktorių ir šokėjų gausos, Strømgreno tradicijomis sekant, istoriją pasakojančių ne tiek žodžiais, kiek judesiu. Kaip šiandien dažnam pratrinamos ribos tarp šokio ir dramos spektaklių, taip ir paties choreografo/režisieriaus specialybė gali kaitaliotis, renkantis patogesnę raišką.
Gaila tik tiek, kad kartais tas, sakykime, universalumas priveda prie paviršutiniškumo, siekiant užgriebti kuo daugiau.
Aktoriai, vietoje draminės ar šokio (iš)raiškų viską suplaka į pantomimą, o įvaizdžiai, kad ir kokie gražūs (pvz. raudų sieną priminusi scena su per duris krentančiais popieriaus lapais), tampa savitiksliais ir kiek padrikais. Tų prasmių ir nuorodų tiek daug, jos visos – tokių skirtingų prigimčių: sceninės, kultūrinės, asmeninės-biografinės, religinės ir t.t., jog norint jas visas sudėti, išnaudojamos tik pirminės jų reikšmės, užkertant kelią tolimesnei refleksijai. Toks „skubotas“ ir tuo pačiu seklokas tampa ir visas spektaklis, net naivus, ar infantilus. Ir nors ne to tikėtumeisi iš Strømgreno, bet gal ir gerai, - gal taip kitokios formos teatrą išvys daugiau Lietuvos žiūrovų.
Tai vat šitoj vietoj, kalbant apie formas, žiūrovus, lankomumą, teatrą, Lietuvą ir tą, blyn, kritiką, iš tiesų spyris parašyti paskutinį tekstą iki gimdymo įvyko po dviejų kritikių trumpo viražo facebooke.
Po Low Air šokio teatro premjeros (deja, pati dar nemačiau) „SU(si)TIKIMAS“, įrašiusios nuo recenzijos „atpalaiduojantį“ profesionalų pokalbį ir dar jo neišspausdinusios, jos gi aptarė D. Filmanavičiūtės įspūdžius po spektaklio. Viena kitai pashare‘ino ant sienos ir, suprask, į kumštuką kikendamos „susimirksėjo“, kad jų pokalbį publikuoti būtina, nes negali sklisti TOKIOS nuomonės apie spektaklį.
Ir čia, gerbiamos Rūta ir Ingrida, yra jūsų ir, sakyčiau, dalies Lietuvos kritikos liūdesys ir skurdas. Nuvertinti ir net pasityčioti iš žiūrovo. Šiuo atveju dar ir iš tokio, kuris pats yra susijęs su muzika ir daug domisi kultūra apskritai. Taip, taip, atstovaudamas daugiau pop kultūrai, bet žinot ką – tokiu būdu savo fb paskyra savo sekėjams tampantis tiltu į tą išganytąjį, aukštąjį ir nesuteptą meną, už kurį jūs kiekviename savo tekste neva stojatės. Ir kas gi blogo, kad žmogus galbūt pirmą kartą matė tokios formos spektaklį, galbūt pirmą kartą girdėjo tokias temas ir taip – jį tai galėjo net paliesti! Ir dar tuo pasidalindama Miss Sheep pritraukė žiūrovus ne tik dar vienam Low Air spektakliui, bet ir Menų spaustuvei ar gal netyčia ir kokiam kitam šokio kūriniui. Tokia šiandien yra realybė.
Bet grįžtant prie esmės: kaip galima sau leisti tyčiotis iš žiūrovo? Ir čia man visai nesvarbu, ką jūs pačios galvojat apie spektaklį, kaip apie jį pakalbėjot (nors, žinoma, prieš rašydama šį komentarą perskaičiau pokalbį), ar koks jis geras/blogas yra. Svarbi yra jūsų poza ir nuostata, kurios dėka kritika LT vis dar yra kažkur už eilinio žmogaus kasdienybės, - ji pati save tokią pristato: visažinę, aukštesnę, intelektualesnę...
Dar daug daug visko norisi pasakyti, bet tai jau tampa pernelyg asmeniška, ar asmeniškai-profesiška. Tad reiks pasilikti gyviems susitikimams, pokalbiams. Kada nors vėliau. Dar po gero laiko tarpo, matant teatro pasaulį per atstumą. Atstumą, kuris, kaip man pradeda atrodyti, sugrąžina realesnį pasaulio vaizdą.
P.S.: o kas dėl paties blogo – tikiu, kad čia veikla nenutrūks, tik klausimas, kokiom temom pasisuks. Prižadu tik vieną – nepavirs jokia „mamyste“.
Comments