"Šis tekstas apie tave!"
Kartais taip norisi pradėti tekstus, vienaip ar kitaip skirtus teatralams. Ilgai tempiau iki šito teksto rašymo, nes… manau, kad tuoj išrašytos mintys man – labai svarbios.
Žinoma, visata turi kažkokius magnetus ir dėsningumus, nes kai tik buvau apleidus šio teksto idėją, perskaičiau Oskaro Koršunovo interviu „Nemune“ (nu jau garantuotai kurį laiką nebeminėsiu šito žurnalo – per daug garbės :D ). Žodžiu, interviu lygiai toks pat, kaip ir bet kuris per paskutinius 5 metus tai tikrai. Nežinau, kieno čia kaltė ir dabar nesigilinsiu – ne tame esmė. Pačioje pabaigoje O.K. kalba apie tai, kaip Lietuvos teatre trūksta kritikos. 1. Jis absoliučiai teisus. 2. Juokinga (per ašaras, of course), kai apie tai garsiai kalba režisierius, kurio darbai susilaukia daugiausiai recenzijų šalyje. Po jo premjerų, atrodytų visi kritikai iš po lapų išlenda, kad tik pasisakytų. Tai nei aš čia Koršunovą dėmesio stygiumi kaltinu, nei ką, - gerai, kai žmogus naudojasi savo balsu, skelbti problemoms. Iš kitos pusės, jo paties teatras ir spektakliai bei po jų sekanti tekstų lavina yra ir atsakymas į problemą. Nieks čia jums neaišku. Važiuojam nuo pradžių.
Kritika Lietuvoje jau kurį laiką – miręs reikalas. Tam yra labai daug priežasčių. Pirma, kurią pasakys bet kuris (ne)rašantis – pinigai. Siūlomos sumos už rimtus kritinius straipsnius kultūrinėje spaudoje – juokingos. Tarkime atsiverčiate legendines 7menodienas, o ten – visą puslapį užpildanti teatrą nagrinėjanti „paklodė“, ir jūs ją ilgai skaitot. Ten pilna nuorodų į mokslinius ir kitokius šaltinius, prisimenami aptariamo kūrėjo kiti darbai, o gal net ir jo kolegų pavyzdžiai. Juk tam reikia nemažai dirbti, kaupti žinių, ar ne? O po to dar viską surašyti. Tai va už tau siūlo, na, max 30 euriukų. HA. Bet šiaip tai nejuokauju.
Tai neskaitant to fakto, kad niekas niekad iš rašymo LT negyveno, tai visi kritikai dirba kažką kito, o recenzijas rašo kaip ir laisvu laiku. Duok die, jei jų darbas susijęs su profesija gana tiesiogiai, kaip kad redaktoriaus pozicija leidinyje, ar literatūrinės dalies vadovas teatre. Dar yra tų, kurie užsiima mokslinėm pareigom, t.y. dėsto ar pan. Bet kiek tų leidinių Marijos žemėj? O ir Akademija viena, plius VDU.
Bet kuriuo atveju, kuo toliau, tuo daugiau kritinių straipsnių autorių renkasi savo laiką investuoti į pelną nešančią veiklą, o laisvu laiku mieliau tampa įvairių komisijų nariais (už tai dažniausiai irgi moka). Tad rašančiaisiais belieka grynakraujai altruistai arba pradedantys paukščiukai. Bėda ta, kad jaunieji neturi patirties ir pakankamai praktinių žinių, todėl jų tekstai dažnai kelia nervinį tiką (bent jau man) savo perdėtu naivumu ir sąmoningos, išmąstytos bei išprususios pozicijos stoka. BET visa tai būtų pakeliama, nes juk žmonės turi mokytis (aš pati lygiai taip pat purtausi nuo savo senesnių tekstų), JEI fone gyvuotų pakankamas kiekis labiau patyrusių profesionalų tekstų. O jų, brangieji, nėra jau seniai. O ir tie keli likę vis sudėdami savo žinias su tuo atlyginimu, aiškiai nepersistengia su atsakomybe...
Nežinia kaip, bet LMTA sugebėjo metų metus ruošti ir puošti kritikų kursus, kuriuos baigusieji užsiima praktiškai bet kuo, išskyrus recenzijomis. Bijau pameluoti, nes dabar tiksliai nebeskaičiuosiu, bet iš paskutiniųjų 3 kursų, nuolat rašančių beliko... Gal 3 ar 4 žmonės. Rašančiųjų jau beveik nebuvo, kai mes pradėjome rašyti (tai čia prieš... 7 metus... maždaug). Mums jau buvo žadami visi praskinti dirvonai, leidiniai ir kas tik nori. Bet viskas kažkaip subliuško.
Savaime suprantama, jog kalbu labai subjektyviai, bet šiuo atveju tam yra tinkama situacija. Aš nemanau, kad akademijos studijos buvo (yra?) gabios suformuoti rašantį žmogų. Patikslinsiu: šiuolaikiškai rašantį žmogų. Ten mes mokėmės žodžiais atkurti vaizdus ir įvykių seką bei visur ieškoti/rasti ženklus. Nežinau, kiek ironijos jūs čia perskaitėt, bet tame tikrai buvo naudos, tik tuo pačiu šiandien tai jau atrodo nebe taip naudinga. Iš kitos pusės, stebint šiuolaikinius teatro recenzentus, atkeliavusius iš kitų sričių studijų, akis, ausis ir nosį bado neišprusimas analizuojamoje srityje, kurio žavesys baigiasi maždaug ties faktinėm klaidom ir naivumu žavintis iš naujo atrastais dviračiais, triračiais ir paspirtukais. Aišku, čia nekabu apie tuos, kurie imasi kitokių tekstų formų, nepretenduojančių į recenzijas.
Tai kur čia šaknys? Akadė neparuošia. Iš šono atėję – neišprusėliai. Viduriuko nėra? Gal ir yra. Klausimas, ar jo reikia.
Mano asmeninė patirtis byloja daug susidūrimų su „vyr. kokiosnorspareigos“ nuomonėmis apie mano siūlomus tekstus. Kaip prisimenu ir be galo ankstyvus „įmetimus“ į darbą redakcijose. Kažkaip vis nesugebi atrasti savojo rašančiojo balso, o jau žiūrėk vėl vyresnis žmogus pasilenkęs tau pasakoja, kaip čia turi būti. Ir tu klausai, ir tu bandai, na nes kažkaip reikia pradėti. Gal pradėsi taip, kaip čia tuose pramintuose dirvonuose yra, o jau tada keliausi tolyn... Neeee. Matyt, kad ne. OK. Tada meti juos, imi daryti savo, bet chebra ilgai neatlaiko, išsiskirsto, nes tai patingi, tai kažkas, o labiausiai tai juos atbaido faktas, kad nieks „padefoltu“ neskaito tų teatrinių tekstų.
Ir sėdi. Tai gerai, jei kažkam kažkada užkliuvo tavo tekstukas – paprašo kas kiek laiko parašyti. Neprarandi formos, stengiesi, tobulėji, vaikštai į visus spektaklius, kaupi informaciją, seki naujienas. Ateina vėl naujas sezonas ir vyksta redakcijose dalybos: kas apie ką rašys. Ir vėl tu, mažas paukšteliuk, tik pasvajok recenzuot kokį įdomų spektaklį... Ne, ne, ne: jaunimas rašo apie jaunimą, vyresni – apie rimtus darbus. Nesvarbu, kad tam jaunimui jau tuoj vidurinio amžiaus krizė. Tai taip ir kabi, gaudamas rašyti tik apie, atleiskite, bet neįdomų ir prastą teatrą. BET jis toks nebūtinai yra dėl savo kokybės – ne ne ne. Jis toks yra, pavadinkime, viešajame diskurse. Ką noriu pasakyti? Ogi tai, kad recenziją (nesvarbu jos kokybė) apie naują O.K. premjerą skaitys visi, o tekstą apie „jauno ir talentingo Varno mokinio X spektaklį mažosios salės užkulisiuose“ – gal 10% pirmojo pavyzdžio interesantų.
Niekas neskaito kritikos. Niekas neskaito viso kritikos straipsnio. Dauguma tiesiog ieško savo pavardės, o kiti – verdikto: nu tai čia gerai, ar blogai buvo? Tai jau net neskaitant to fakto, jog kritinis tekstas šiais laikais gali būti atviras kaip ir pats spektaklis ir leisti susidaryti įspūdį, o ne nustatyti nuomonę (žinoma, stiliaus ir pasirinkimo reikalas), svarbiau yra tai, jog koks bebūtų, tas žodžių rinkinys yra vientisas darbas. Mes čia dabar galim imti pjautis dėl to, kad ne visi jie vientisi, kad jie prasti, bet jaučiat, kad ne apie tai vedu?
Bet čia recenzijos – jų vis tiek laukia ir apskritai jas „klikina“. Dar yra interviu, kuriuos taip pat rengia kritikai. Šitas žanras irgi mėgiamas – greitai skaitosi. Bet jau koks ilgesnis komentaro tipo tekstas... Pamiršk. Nebent pascrolins, paieškos vėl pavardės. Brangiausieji, skaityti tekstus reikia ir į juos reaguoti, jei norite, jog jų atsirastų. Man asmeniškai nėra geresnio įvertinimo ir gražesnio gesto už priėjusį aktorių ar režisierių, padėkoti ar pakomentuoti teksto apie jų darbą. Kaip gi kitaip galiu sužinoti, kad verta? Gi Menų faktūroj net komentarų rašyt nebeleidžia. Skaitykit tekstus apie kolegas, su kolegomis, ar iš viso be jų – apie kitų šalių menininkus. Juk į skirtingus teatrus ir spektaklius einama, o kažkodėl skaityti apie juos – nebereikia?
Bet čia viskas persipynę... Prisipažįstu, pati nebeskaitau daugelio recenzijų, tiksliau skaitau pirmą ir paskutinę pastraipą ir visuomet atspėju „verdiktą“, nes tokie neįdomūs ir monotoniški, „nusistatę“ yra tekstai su už jų pasislėpusiais žmogeliukais. Tai jau nebežinau kur čia višta ir kur – kiaušinis. Ar tie rašantys tokie neįdomūs, ar teatras? Baisu, ar ne? Visgi kažkodėl tikiu, kad reiktų tiesiog bandyti daugiau bendrauti. Nors akadė mokė neprasidėti su tais bendravimais kritikas/menininkas, bet mano patirtis tą tik neigia. Mano siūloma išeitis– kalbėtis. Neformaliai. Atvirai. Kai bus interesas pasikalbėti akis į akį, galbūt atsiras ir naujų impulsų kurti, statyti, rašyti. Kitaip. Kalbėtis rašant juk irgi galima. Ne?
P.S.: štai kolegė Kristina patarė paminėti faktą, jog naujausia (ne)kritikos tendencija yra ne tik kad susirast kitą – apmokamą – darbą, bet ir apskritai mesti bet kokį rašymą. Kažkokia kritikos emigracija. Matot, man vis tiek atrodo, kad mūsų buvimo teatre modelis visgi nebetinka. Tikrai. Dabar visi kūrėjai nori būti arčiau žiūrovo, o žiūrovas – kūrėjo. Taip ir kritika turėtų... nes kol kas teatralai nesupranta, kur dingo kritikai, pastarieji užsikasę bando išgyventi, rašantys nuolat gauna „malkų“, kad prastai tą daro, ima slėptis (realiai šiandien net ir gerai mokantys leidiniai neranda norinčių rašyti) ir vėl lieka senos geros marcinkevičiūtės, „mylimiausios“, kurios parašo po tekstą į metus ir labai savimi didžiuojasi, vėl neva parodo lygį ir grįžta atgal į šiltas ir išsėdėtas darbo vietas.
P. P. S.: Mane labai liūdina užrašai fb: "šiaip savo tekstais nesidalinu/retai dalinuosi". Liūdna labai, dalintis reikia, juk tam ir rašom. Ne? Aistros savo darbui trūksta. Tikiu ir tuo. Kritika – ne visai darbas. Skambu būtų sakyti „gyvenimo būdas“, bet tai yra tiesa. Vadinasi, ir užsiimti ja šiandien reikia kitaip. Čia vėl galime grįžti prie tų „neprofesionalių“ recenzentų ir jų šviežio žvilgsnio naudos... Vis suku ratus, bet suprantat, man tai yra tikrai labai svarbu...
Comments