jau trečia naktis pas tėvus kaime. Tylu, tylu. Tik va apie 23h visom naktim kažkas tolumoj šaudo fejerverkus (?). Tai neskaitant fakto, kad šuo myža į batą (kol kas tai – tik išsireiškimas), aš jau pradedu mąstyt apie sąmokslo teorijas. Gerai, šiek tiek tingiu taip toli galvot, bet pamąstau, kad galėčiau pamąstyti, kodėl kiekvieną vakarą, tą pačią valandą... Nah. Neįdomu.
Jau tuoj 6as mėnuo prasidės. Sudėtinga darosi rašyt lovoj, nes pilvas pelės lauką užgula kartais. Legit medicininis nusiskundimas, jei ką.
Medicina, nėštumas, nusiskundimai. UNICEF misija. OMG. Gal man su galva negerai, bet kažkaip aišku yra, kodėl į jas važiuoja arba taurūs, arba žymūs žmonės, - niekas ten nuvažiavęs fiziškai nieko padaryt negali. Ambasadoriais tampa ir šiaip į viešas misijas važiuoja žinomi veidai, nes jie gali pasiekti AUDITORIJĄ, kuri galėtų prisidėti aukomis. Nu drambliui aišku. Tiek to. Nesąmonė. Aišku, būnant ten ir verkiant dėl skaudžios Afrikos realybės, išvadinti kažką, kas ant tavęs stumia „idiotu“ irgi nėra labai jau humaniška, bet oh well.
Kas dar, kas dar. Nuolat galvoju, tiksliau save graužiu, kad čia beveik neberašau, bet dievaži sveikatos trūksta. Ir suprantu, kad dabar toks laikas. Truputį užsidaryti, truputį patingėti, nustumti, - laukti. Po to vėl, nepraeis 2 mėnesiai naujo gyvenimo ir rausiu nuo galvos plaukus, kaip reik kažkuo užsiimt, nes kitaip life is not worth living. Įdomu, kaip šįkart spėsiu.
Beprotiškai norisi mest daug dalykų ir imtis savo veiklos. Na, ne dabar, bet po kokio pusmečio. Supratau, kad buvimas mama, bent tokiam žmogui kaip aš, išmuša bet kokį norą būti kam nors pavaldžiu. Tas galios skonis. Tai klausimas, kuom čia užsiėmus, nes gi labiausiai norisi rašyt. Beeeeeeet, arba niekam neįdomu, arba nesinori vėl lįst ten, kur visi aiškina, kaip tiksliai reik rašyt, kada, kokia apimtim, o jau po to kai iškastruoji savo tekstą ir mintis, prišoka gudručiai ir apipila pamazgom. Jautri šituo klausimu pasidariau. Bet kažkaip jautru labiau tada, kai tai yra darbas, profesija, o kai asmeniniai rašiniai – ramiau. Gal dėl to, kad vis tiki, jog iš darbinių tekstų bus abipusės naudos, bet eilinį kartą supranti, kad kol tiesiogiai nebūsi naudingas adresatui... na, suprantat.
Ir vis dar labai neužkuria norui rašyti profesiniame lauke kolegų darbai. Labiau norisi ir toliau atsiriboti, neskaityti. Tik pačiai eiti į spektaklius.
Viktorija. Blemba. Tu žinai.
Bet kažkaip per žiauriai ir pernelyg negatyviai viskas skamba. Kažkaip iš tikrųjų tai ramiai ir gerai gyvenu. Matyt dėl to taip nieko ir nesinori. Neeee, ne dėl to, gi jau išsiaiškinom, dėl ko...
Žoooooooooodžiu. Tuoj atvės oras, paliūdnės visų instagramai, vėl pagausės facebookas. Įdomu, kaip Reformatams baigsis.
Bet rašyti reikia. Reikia išsivalyti.
Pascrolini 15min ir supranti, kad tuščia visur... Nors tiek aktualių dalykų, bet atrodo, kad nebeįmanoma kuom nors rūpintis, ar kad kas rūpėtų. Viskas prišokimais, nes tarpais tai ežeras, tai kaimas, tai festas. Bet kažkaip taip viskas gyvenime, pasaulyje ir vyksta.
Tai toks prišokimas. Apie nieką. Bet tikriausiai tam, kad kuo greičiau atsirastų erdvės galvoj tam „apie kažką“.
Muzika... buvom Katowicuose, OFF'e. Buvo LABAI. Muzika. Visada.
Comments