…man tiesiog atrodo, kad Teatro diena (sveikinu!) šiemet vyko dvi dienas ir tai buvo kovo 25 ir 26. Nebijokit, nepradėsiu alpti nuo to, kokiame katarsy atsidūriau ir t.t., bet preciziškas Dmitris Papaioannou „Transverse orientation“ Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje atgaivino daugelio mūsų viltį ir tikėjimą menu, ypatingai karo akivaizdoje.
Jei manęs paklaustų artimas žmogus, dirbantis teatre (lyg turiu daug kitų pažįstamų), „kaip tau Papaioannou ?“ pirmiausia atvirai atsakyčiau, kad „taip ir turi būti“. Ir pirmiausiai turiu omenyje kokybę, techninę ir technologinę, meninę ir idėjinę puses. „Transverse orientation“ neprivalo būti vadinamas genialiu, jo vaizdiniai neturi būti mistifikuojami tam, kad įsitikintume kūrėjo talentu. „Transverse orientaion“ tiesiog turi būti stebimas, priešais jį reikia atsipalaiduoti ir leisti vaizdiniams tekėti. Ir taip, pakeliui kažkas atsiminė Romeo Castellucci, nes kažkam lėlė-bulius primins arklį ir susiniveliuos lėti tamsių atlikėjų judesiai priešais baltą sieną. Bet emocija čia visai kita. Visų pirma čia nėra pozos. Yra savo vertės suvokimas, žinoma, bet ne poza.
Nors mano galva lyginti Papaioannou su kuom nors kitu yra bergždžias reikalas, tikiu, kad daugumai mūsų patirties lyginimas yra tiesiog žmogiškas būdas apdoroti ir įsisavinti informaciją. Ir šis spektaklis, kurį stebėjau, kaip ir mėgstu, specialiai neskaičius aprašymo, atveria galimybes lyginti, peršokti, tikrintis savo teatrinį ir meno žodyną, pasimesti, grįžti ir nesijausti atstumtu. Stebint salėje man tai visų pirma buvo pasakojimas apie žmogaus bandymą evoliucionuoti, keliauti, ieškoti ir kurti, bet vis grįžti į pirminį tašką. Matyt, kažkaip ten ir su tais į šviesą besidaužančiais drugeliais, vis bandančiais ieškoti „geresnio gyvenimo“ ir dėl to sudegančiais.
Jei žmonių atveju ta šviesa yra laimė (pati keisčiausia mūsų laiko „vertybė“), tai jos siekimas visuomet neša nepageidautiną atoveiksmį, grąžina mus atgal, kartais žudo, o kartais tiesiog paverčia kvailiais. Ir nesvarbu, kokioje materijoje tos laimės mes ieškosim, ką stengsimės įveikti, net nužudyti, kad ją pasiektume, kokius save „sukursime iš naujo“, žemė iš mūsų pasijuoks ir įdavusi kibirą ir šluotą lieps eiti tvarkyti to, ką prisidirbom. Ir čia ramiai, be ašarų, patoso ir verksmų. Nes taip yra.
Ir, žinot, man gražu, kad galėjome tai išvysti būtent dabar. Ir aš supratau tą tylą salėje iki pat paskutinės sekundės. Mes viską vertiname atsargiau. Pirmiausia bijome linksmintis, nes jaučiamės kalti karo akivaizdoje. Mes nepuolame džiaugtis, nes susilaikome nuo „bereikšmės“ laimės. Bet mes siurbiame viską, kas duoda mums ramybę, grožį ir tą pačią laimę. Gal ir sunku su mumis tokiais bendrauti, bet to bendravimo vertė – visiškai kitokia. Sakyčiau pakilusi.
Mane šis spektaklis nuramino. Pirmą kartą per daugiau, nei mėnesį, aš tiesiog nurimau, paleidau laiką ir nesistengiau „valdyti situacijos“. Šiandien tik aukščiausios kokybės meno kūriniai gali taip įgalinti žmogų. Ir tai nėra gėda, ir to nereikėtų vengti. Nei aš psichologė, nei dar kas nors, bet žinau, kad tam, jog išgyventum sunkų laiką (ypač jei turi prabangą ruoštis dar sunkesniam), turi susikaupti, planuoti ir save tausoti. Į tai įeina ir beveik dvi valandos tobulo veiksmo scenoje.
Žinoma, jau girdėjom ir atsiliepimų apie tai, kad „tik gražu“, „neveikė emociškai“, „triukai, cirkas“. Ir manęs neveikė emociškai, bet davė laisvės išsilieti mintims, ir po ilgo laiko vėl, lyg stalo žaidime gavus gerą priešininką, palaužyt galvą sprendžiant rebusus. Aš net nežinau, ar jis turi veikti emociškai, kai kiekviename žingsnyje tau leidžia rinktis... viską: interpretaciją, žvilgsnį, nuotaiką. Šis darbas toks atviras, kad gal kai kuriems taip paradoksaliai ir užsiveria, mat nesuteikia tikslaus pasakojimo, neduoda instrukcijų. Nemanau, kad teatre galioja sąvoka „tik gražu“, kai tas „gražu“ yra pasiekiamas neįtikėtino profesionalumo dėka. Tada jau to „tik“ tikrai nebelieka. Na ir tie „triukai“, „cirkas“. Komplimentai ir tiek. Ir aš neturiu nieko ginti. Net neapsiimu pozicijos, tik vis negaliu nesvarstyti, kaip dažnai mes turime supaprastinti dalykus tam, kad juos sudėtume į lentynas. Lyg apkapoti medžio šaknis, kad sudėtume į vazoną. Kam? Vis tiek namie neauginsit.
Bet kuriuo atveju „Transverse orientation“ patirtis buvo daugiau, nei šiemet galėjo reikšti pandemijos purtytas sezonas ir dar labiau perpurtyta komisija. Dabar laukiantys apdovanojimai, mieli ir malonūs, bet tuo pat metu tokie praradę savo svarbą. Dėl daugybės kontekstų. Kaip gražiai šiandien palinkėjo feisbuke: šįvakar gaunantys eterį, išnaudokite jį Ukrainos paramai. Nes tai dabar yra svarbu. Norisi tą perduoti ir savo pačių ego sužeistoms žvaigždėms, propagandą supynusioms su asmeniniu nepasitenkinimu profesionaliam vertinimui. Vėlu jau, bet neverta pamiršti tikrų ir iškreiptų veidų.
Ir vis dėlto nesinori ant nieko ir pykti. Norisi ir reikia gyventi, būti stipriems ir ramiems tam, kad atlaikytume ir padėtume. O jei suprantat gerą humorą vietoje ir laiku, ir netyčia sugebėjot negirdėti, kad Youtube yra naujausias Olego Šurajevo stand-up‘as, prašau, pasižiūrėkit ir paaukokit: https://www.youtube.com/watch?v=PB-CKNk9qpw.
O kam kyla klausimas, kaip čia viskas susideda į vieną. Šventė šiandien, kuri nešventė. Nes šiandien saulėta diena, kuri iki galo negali būti smagi. Nes netvarkoj viskas ir viskas vienu metu. Tvarkos nebėra, liko tik beprasmė filosofija apie tai, ar ji kada nors buvo.