Iš esmės viskas buvo taip: atėjau į diskusiją, kur negalėjau pasakyt, ko noriu, nes ne apie tai kalbėjo. O galvojau, kad kalbės. Gal ir be reikalo galvojau. Bet galime visi pasidžiaugti, kad esu mandagi ir diskusijos netrukdau. Už tai po to vaikštau kai nerimastinga dvasia.
Keista buvo formuluotė, suprask, pakalbėsim apie festivalius ir kritikus, ar kas kokių bėdų turi, ir kaip jas spręsti. Nuo pat pradžių visiems buvo aišku, kad formaliai bėdų nėra, o jei yra, jos slypi trečiose šalyse. Festivaliai kritikus kviečia? Kviečia. Ne visi, ne visus, ne visada, bet viską įmanoma suderinti. Festivaliams atrodo, kad į jų kvietimus nepakankamai atsakoma tekstais. True. Jų trūksta, kaip ir apskritai kritikos tekstų. O tarp tų esančių trūkstą kokybiškų. O viso TO bėda yra, kad kritikai darbo dirbt negali savo, nes už jį niekas nemoka. O apie tai mes jau kalbėjom.
Betgi kam tada ta diskusija, kuri užsibaigia šičia? Jei aišku, jog būtent nuo čia reikia pradėti kalbėti. Kažkoks vidinis kodas, kelti nepatogius (?) klausimus, bet kažkokiose ribose, kad būtų patogu (!) apie juos diskutuoti. Net ne kodas, tradicija. Kada būtų buvę nepatogu ir naudinga? Tada, kai būtų pakviesti kultūrinių leidinių REDAKTORIAI. Nes kritikai pas mus, kad ir nepriklausomi, bet visi rašo redaktoriams, jų užsakymų, arba su jų sutarimu/sutikimu/temos suderinimu. Kaip ir honoraro derinimu.
Tai iš to išplaukia tokie dalykai: Lietuvoje praktiškai nėra visiškai nepriklausomų kritikų, turiu omenyje tokių, kurie patys asmeniškai rinktųsi kada, apie ką rašyti. Redakcijos arba tau pasiūlo, arba ne. Žinoma, gali pats savo tekstus siūlyt, bet jei jis dubliuosis su kitu (t.y. bus apie tą patį spektaklį, apie kurį jau leidinys užsakęs straipsnį), tau greičiausiai nebus mokama. Tai reiškia, jog tą dieną, kai tų pačių Sirenų laiškai, informuojantys apie lankymosi tvarką, pasiekia kritikus, jie ne visada patys gali už save pasakyti, ar jie TIKRAI rašys. I mean. Aš galiu. BET
He he. Bet rimtai. Toliau. Festivaliai turi 3 opcijas: kvietimas, akreditacija, nuolaida. Mano galva kvietimus turi gauti tie, kas žino/greit sužino, kad tikrai rašys, ir gauna į tiek, kiek prisižada rašyt. Kiti kritikai, teatrologai gauna akreditacijas ir žiūri, kaip pavyks. Visi kiti, susiję su lauku, bet netelpantys į anas dvi kategorijas turėtų pirkt bilietus su nuolaida. Bėda? (Ta, kur nėr pinigų, tai, sorry, nu neišspręsiu dabar) O ta, kur festivaliai verkia, kiek daug kritikų...
Ahem. Mielieji, jei iš jų išbrauktumėt nusipelniusius praeito tūkstantmečio (neperdedant) autorius ir sudėtumėt juos į atskirą failą, pamatytumėt, kaip palengvėtų. Žinoma, bėdos nesibaigtų, nes, kaip ir vakar buvo minėta, jie, negavę pakvietimų grasina. Bet ar TAI yra pakvietimo kriterijus? Betgi labai sumažėtų tų „neatsiperkančių“ bet realių kritikų skaičius. O jei dar atidžiau pažiūrėtumėt ir iš ten žurnalistus išimtumėt? Jei taip griežtai kviečiami kritikai, tik UŽ RECENZIJĄ, nes vietų nedaug (kad ir kaip tai suprantu iš vadybinės pusės), tai gal ir kitus prakratykime UŽ KĄ kviečiame? Finale, KODĖL apskritai festivalis turi kažką kviesti, kas jiems neduoda pinigų? Bet čia tokie egzistenciniai namų darbai.
Konkretesnė kita šitos problemos pusė yra klausimas: o tai kokių tekstų tada reikia iš tų, kurie rašo. BELENKOKIŲ. Tikrai. Ir tie (Monika), kam kyla tokie klausimai, gerai atsakykit patys sau pirma: kam rašot?
Tą diskusijos pabaigoje skubiai dalinai pabėriau kalbėdama, bet man tai opi bėda. Ją labai džiaugiuosi užkabinusi naujam greit pasirodysiančiam „Teatro žurnalo“ numeriui, su teatro žmonių interviu apie kritiką (reklama, skaitykit, pirkit, bent mano txt tikrai man pačiai buvo įdomus, - ta prasme kalbinti žmonės labai įdomiai pakalbėjo).
Jei kritikui kyla klausimas, kokio teksto tikisi festivalis, vadinasi, jis nori rašyti jį prodiuseriam. Tuomet būtų logiška, jei kritikas ne tik visus spektaklius pamatytų, bet ir bendrautų tarp jų su kolegom, menininkais, organizatoriais ir savo tekste didelį dėmesį atkreiptų į patį programavimą, jo principus, festivalio (ne)keliamas temas ir gaires, bendrą turinio poslinkį, lyginant su kitais metais/festivaliais. O NE ATPASAKOTŲ PAEILIUI KIEKVIENĄ SPEKTAKLĮ.
Jei kritikas rašo publikai, klausimas, ar jis rašo po pirmo parodymo tiems, kas dar nematė ir eis ryt, ar nori su publika pasidalinti, ką jau visi matė. Turinys keičiasi atitinkamai: daugiau, ar mažiau spektaklio vyksmo galima atskleisti, kiek svarbi kritiko interpretacija, o kiek daugiau reikalingas jo vertinimas ir rekomendacija.
Galima rašyti teatro, meno bendruomenei, išsiplėsti, aptarti daugiau, įtraukti kontekstus ir net nuslysti į kitus literatūros žanrus.
Tik būkit geri, nu nerašykit kitiem kritikam. Jie buvo, matė. Pasikalbėkit geriau. Nes niekam nebeįdomu. O jei nebuvo ir nematė? Pasikalbėkit geriau...
Bet šiaip tai, reikia diskusijos su redaktoriais. Kraupiai reikia. Ta prasme, aš vėl užbaigiau tuo, nuo ko reikia pradėti. Nes aš problemos neišspręsiu, bet esu tas žmogus, kuris rašymą pasirinko tam, kad pasakytų ką galvoja. Todėl rašau dabar. Todėl rašau bloge, ne kažkam kitam. Galiu reaguoti ir dalintis, laukti atsako ir t.t. Man tai jau yra labai daug.
Bet, supraskit, ne piktai čia viskas, tik labai daug nespėjau pasakyt, kol Audronis apie Ameriką pasakojo... Ir šiaip yra gražus ruduo. Išeikit, pasivaikščiokit, pasikalbėkit, kol dar nerašot.
