Rašau, nes kažkaip supratau, kad gula viskas į kažkokį pasakojimą. Su Joyce‘u nesilyginu, bet pagalvojau apie Ulisą ir tą ėjimą namo. Ėjimą ir minčių srautą. Atrodo nieko neveiki, bet tuo metu tavo gyvenime įvyksta be galo daug ir jei seki tik mintis, tas kelias pasirodo žymiai ilgesnis.
Jau savo audio tekste minėjau, kad iš šitų „atostogų“ labiausiai pasiilgsiu pasivaikščiojimų. Tų dzen valandėlių, visuomet galinčių pasibaigti isterijom, bet ne tame esmė. Tai šiandien išėjau ir prigalvojau, kad tas „atostogas“ reiktų pervadint „ilgalaike kvalifikacijos kėlimo komandiruote“. Vis arčiau tiesos.
O šiaip tai kartais neblogai yra vaikščioti po tas pačias vietas beveik kasdien. Imi atrasti mažus, svarbius skirtumus, dėliotis kitokį pasaulį ir kažkaip įsiprasmina ta beprasmė būtis. Kaip tik tam įrodymas – Vingio parko kapinės (tai kalambūrai gerai gaunasi). Tokia žavinga bala, o jau kitą dieną čiuožykla. Štai tau ir šokiai ant kapų. O aš maža čia gi į atrakcionus eidavau. Little did I knew. O vakar dar ir tapytojas reikšmingai šalia balos su molbertu stovėjo...
Būna va tokiu metu ir seniai matyti draugai (gal jau tik pažįstami) parašo. Nustebina. Pamalonina. Vis įvykis, kai daugelis jau apleido mintį į tave kreiptis, nes, nu, vaikas. Neklausk kodėl, aš nežinau, bet jiems kažkaip nejauku, kartais sutikęs net akyse matai pasimetimą. Lyg tu jau nebe tu, lyg tau jau nebegalima sakyti to, ką laisvai būtų papasakojęs prieš metus ar du. Keisti dalykai.
Bet tie vaikai, jie įkvepia. Visus skirtingai. Mane pvz įkvėpė ta „klaustrofobija“, kai atrodo, jog daugiau niekada niekur nebenuvyksi, nieko nebespėsi nuveikti... Reikia tik pradėti daryti ir pamatai, kiek daug per tą laiką išmokai, patobulėjai, ypatingai to brangiausiojo laiko planavimo ir išnaudojimo atžvilgiu. „Branginti laiką“ skamba nebe nuvalkiotai, ne tiek išmintingai, kiek kasdieniškai.
Vos neišsitraukiu telefono fotografuoti vaizdui. Priešais mane į kalną važiuoja vyriškis neįgaliojo vežimėlyje. Jo niekas nestumia. Jis sportuoja. Einu, žiūriu ir kartais vis atrodo, kad jis stovi vietoje. Bet jis juda. Lėtai. Užtikrintai. Kodėl turėčiau fotografuoti? Tai neturėtų būti išskirtinis vaizdas, o norma – juk ne tik sveikintina turi būti šio žmogaus noras sportuoti, judėti pirmyn, gyventi. Tai – natūralu. Tiesiog jis tą daro kitokioje pozoje. Ar kada atkreipėte dėmesį į vėžimėliuose sėdinčiųjų kojas? Mes puikiai suprantame, jog jie jų nevaldo, ar valdo ribotai, bet tas jų sustingimas, visiškas stillness. (ieškojau lt vertimo – nėra tinkamo šioje situacijoje. damn.) Būtent tai kažkaip hipnotizuoja, sukrečia. Nemoku paaiškinti. Aplenkiu jį. O vėliau jau jis mane – riedėdamas nuo kalniuko, toli, lengvai, like a boss. Tai jei kam nors gyvenime reik įkvėpimo pajudint savo subinytę ir nesiskųst, - pabandykit prie minus 7 laipsnių vėžimėly į kalniuką užvažiuot. O po to man papasakokit, kaip nefaina, kai negavot savo ultramokaspicylattės toj kavinėj, kur jums labiausiai pakeliui.
Nepiktai, nepiktai. Bišk patraukiu per dantį, na ir kas?
Kas buvo toliau... Pora. Vėl vos neimu fotkint. Nu bet vėl: ne zoologijos sodas čia, o gatvė. Gal truputį teatras, bet būtent jame ir negalima fotkint. Vyresnio amžiaus pora eina iš parduotuvės. Maišas sunkus ir ne persikreipęs vyras jį tempia. Po vieną rankeną pasiėmę kartu. Atsimenu ir mano tėvai taip nešdavo. Lygybė. Ta, apie kurią rėkauja visi. Seniai ji yra, tik nepastebim ir neišlaikom jos ten, kur reikia. Ir taip viename paprastame vaizde, šaligatvy. Tuo pat metu moteris kitoj rankoj šakelę nešasi. Pamerks namie. Vis tiek moteriška. Gražiai.
Pasuku į kitą gatvę. Balkone išlenda mergina, prisidega cigaretę ir prisėda taip, lyg būtų Eliziejaus laukuose Paryžiuj. Kažkaip ir aš geresnėj vietoj deduos vaikštanti, nugarą ištiesiu. Užtraukia ir išpučia dūmus taip, kad ne tik parūkyt užsimanai, bet jauti, kaip dūmai burnoj vartosi. Bandydama prisiminti, kaip tie dūmai burnoj vartosi, prisimenu pirmą cigaretę. He he. Ir klasiokes. Balkone.
BALKONAI!!! Gi prie mano obsesijos žiūrėti į kitų langus, yra dar ir balkonų apžiūra. Turiu kažkokį fetišą, labai mėgstu ieškoti jaukių balkonų. Šiuo gyvenimo periodu pradėjau ne tik mąstyti kodėl, bet ir stebėti, ką tie, kurie man atrodo jaukūs, tokio turi. Visų pirma tai manau, kad tas žiūrėjimas į „kito langus“ ir pan., yra kažkokio neišgauto, prarasto jaukumo paieška. Lyg pamatysi tai, kas pas kitus yra „tokio jaukaus“. Net jei tavo paties namai jaukūs. Vis tiek, vat reik pas tą kitą pažiūrėt. Ir vis mintyju, kaip čia tą savo balkoną minimalistiškai susitvarkyt, kad pačiai akį ir širdį glostytų. Kol kas supratau, kad gražus balkonas yra tuomet, kai jį apgyvendini daugiau kaip kambarį, arba terasą, o ne sandėlį, ar sodą. Elementaru, bet užtrunka. Ir visgi smagu turėti tokį užsiėmimą vaikštant, čia vietoj to „neužlipk ant trinkelių sudūrimo“ žaidimo 😉 Tiek iš manęs apie dizaino subtilybes, škes...
Grįžti, jau savo kieme, iš balkono tave stebi kaimynas. Ne iš tų, kur sveikintumeisi. Nieko tokio – tu stebi kažkokius žmones, rakinančius seną garažą.
Įeini namo, virtuvę apšviečia saulė ir tos Jo dovanotos (ekspromtu, be progos!) geltonos tulpės atrodo dar gražiau. Ir tai virtuvei tinka, jaukumo, ryškumo prideda. Ach.
<...>
Šuo. Turi šunį – turi ir dar daugiau pasivaikščiojimų. Išeinu vėl. Vakaras. Tik išlendam į gatvės pusę, įkvėpiu ir suprantu/prisimenu, kad 5adienis. Tikrai, jis turi savo kvapą. Ir atmosferą, - viskas ramiai. Nors ir centre, bet ne pačiame gyvenam, ir judėjimo čia daugiausiai darbo valandom. Todėl jau 18h - ramiai. Penktadienio vakaras dar ir horizontalus labai, plokščias: dangus nurimęs, lygina spalvą, namai nebe aukštais, o langų eilėm sustatyti, kelias pasilyginęs... Ir viskas dėl to, kad tų viską kertančių mažų vertikalių – žmonių – nebėra. Vos keli. Na ir ta miesto „tyla“. Penktadienis. Atsimenu. Dar ne, dar ne šiandien. Gal net ne šiemet. Bet pakartosiu dar kokį vieną ar du savo jaunystės penktadienius. Tada atsikelsiu, suprasiu, kad tikrai nebegaliu ir gal bus kuriam laikui ramu.
<...>
Grįžom. Maistas. Verksmas. Juokas. Valymas. Maistas. Valymas. Valymas. Bla bla bla. Reikia gal visgi surašyt tas mintis. Wordą atsidarai. Expired. Bleeee, nu gal reik pagaliau prasitęst tą subscriptioną.
<...>
Comments